Vaivara.lt

Baigėsi dar vienas ,,Pragiedrulių“ konkursas, jau dešimtasis. Konkurso organizatoriai – Lietuvos radijo ir televizijos komisija bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Startavęs 2002 metais kaip geriausių kultūrinių televizijos laidų konkursas, renginys augo, tobulėjo: po kelių metų konkurse ėmė dalyvauti ir radijo laidos. O paskui jis gavo simbolišką ,,Pragiedrulių“ vardą, tarsi pratęsdamas Vaižganto pranašiškus žodžius – vaizdai kovos dėl kultūros. Kasmet buvo tobulinama vertinimo tvarka – pradžioje nacionalinės ir vietinės televizijos ir radijo kompanijos buvo vertinamos atskirai, tačiau jau keli metai konkursas yra vientisas – niekam jokių lengvatų ar nepelnyto iškėlimo.

Šiemet konkurse dalyvavo 52 laidos: 23 radijo ir 29 televizijos laidos, nuo visiškai mėgėjiškų, o kartais net profaniškų laidų iki beveik tobulų, nepaprastai nuoširdžių ir jaudinančių kūrinių.

Dalyvavau ne viename konkurse, tad įdomu stebėti kurlink eina kultūrinių laidų kūrėjai. Bendras įspūdis apie kultūrines laidas tiek televizijoje, tiek radijuje nesikeičia. Dominuoja laidos, kurių pagrindas – įdomus pašnekovas, todėl sunku įvertinti pačių laidų autorių kūrybiškumą ir jų kultūros sampratą. Šiemetinėse konkursinėse laidose tendencija išlaikoma: daugelis laidų yra ne kas kita, kaip pokalbis su įdomiu žmogumi. Ką gi, ačiū ir už tai, kad suranda ir parodo, kokių puikių žmonių esama Lietuvoje.

Atskira grupė visada būdavo kultūrinės istorinės laidos. Tai išties verta dėmesio kūryba: daugelyje jų yra geros, vertingos informacijos. Jeigu dar pasiseka tą informaciją ,,įvilkti“ į tam tikrus meninius rėmus, turime vertą dėmesio kūrinį, kuris ne tik įdomus pažiūrėti, bet ir turi išliekamąją vertę, gali būti naudojamas švietimo tikslais muziejuose, bibliotekose, mokyklose.

Nesinori kalbėti apie blogas laidas, nors, reikia pasidžiaugti, jų nebuvo daug. Nustebino vidutinių laidų gausa. Tad ir galvoji: kam jos skirtos ir kam jų reikia? Būtent jos labiausiai atgraso nuo domėjimosi kultūra, istorija, nes jos visiškai neužkabina nei klausytojo, nei žiūrovo ir dar laidai nepasibaigus, ji yra užmirštama ( labai blogos laidos bent jau sukelia pasipiktinimą, klausytojas/žiūrovas protestuoja prieš jas).

Bet kiekviename konkurse būna laidų, kurios ilgam išlieka atminty. Kartais net stebiesi, kad ir po kelerių metų pameni tokių laidų detales, nuotaiką, net jeigu toji laida ir netapo pati geriausia.

Šiųmetiniame Pragiedrulių konkurse ryškia šviesa blykstelėjo kelios laidos. Džiaugiuosi dėl to, kad ne man vienai – visos jos pateko tarp geriausiųjų.

Ypatingo dėmesio nusipelno Gerosios naujienos centro parengta laida vaikams ,,Žvaigždelė“ apie gestų kalbą. Į šią laidą telpa viskas: gera tema, socialinė atsakomybė, talentingas scenarijus ir giedra nuotaika. Tiesiog neįtikėtina, kaip šviesiai ir be perdėto rūpesčio galima kalbėti apie negalią turinčius vaikus, sudominti gestų kalba sveikuosius ir neužgauti neįgaliųjų. Tai – pati geriausia laida, kuriai neįmanoma surasti priekaištų.

Savo pavadinimą ,,Atokvėpis“  idealiai atitinka Marijos radijo laida tuo pavadinimu, kurios autorė aktorė Olita Dautartaitė. Daugeliui Marijos radijas asocijuojasi su poteriais ir rožiniu, kurių išties šiame radijuje nemažai. Prisipažinsiu, irgi nesitikėjau išgirsti ko nors įdomaus iš didelio kiekio šio radijo konkursui  pateiktų laidų. Bet tuo ir geri stereotipai, kad juos galima ir būtina laužyti. Tarsi gaivus pavėsis po šimtamete vinkšna tvankią vasaros popietę – tokia yra Olitos laida apie kunigą Demijaną ir pjesę apie jį. Klasikinis krikščioniškos kultūros laidos pavyzdys: nieko per daug, gili, santūri, šilta – man tai buvo malonus atradimas.

Kaip visada, savo darbais žavi Daiva Grikšienė iš Šiaulių.  Ji nuolat renkasi temas, kurios yra labai įdomios, bet mažai nagrinėtos. Įsidėmėjau Daivą iš karto, kai pamačiau jos filmą ,,Vandens kelias, kurio nebuvo“. Nustebino, kad palyginti jauna žurnalistė imasi tokių netradicinių temų apie kultūrą. Prieš keletą metų buvo sukurtas laidų ciklas apie lietuviškus  technikos paminklus, kurių viena laida – apie geležinkelio Lietuvoje istoriją – taip pat buvo pripažinta geriausia TV laida. Daivos istoriniuose filmuose  mačiau Lietuvą jauną, veržlią, kuriančią ir statančią, kurioje skersai išilgai puškuoja traukiniai, statomi nauji keliai, o vėjo malūnai gamina elektrą, kad miestelių gyventojai galėtų vakare pažiūrėti kiną – Lietuva, kokioje norėjo gyventi mūsų seneliai, kai buvo jauni.

Nenuvylė D.Grikšienė ir šį kartą, pateikusi konkursui TV filmą ,,Vienos šeimos likimas – trijų tautų istorija“ apie žymaus mūsų gamtininko Tado Ivanausko šeimos gyvenimo kelius. Nors filmas gal kiek ir ilgokas, bet tai nesumenkina jo vertės, išsamaus tyrimo ir tikro, nesumeluoto žavėjimosi savo filmo herojais. Darbas žavi pedantišku tikslumu, bandymu aprėpti platų ir labai sudėtingą istorinį laikotarpį, gerai parinktais kompetentingais pašnekovais visose Ivanauskų pasirinktose Tėvynėse – Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje, o svarbiausia  tuo, kad pavyko išvengti svarstymų, kurio iš jų pasirinktas kelias teisingesnis. Tai tikrai profesionalus požiūris į Lietuvos – tiek valstybės, tiek kultūros – istoriją.

Dar norisi paminėti laidą ,,Smilgos uoga“ – apie Veroniką Pavilionienę. Žinia, kai matai ir klausaisi Veronikos, visa kita nelabai ir svarbu. Bet vis dėlto laidos autorius V.Plytnikas sukūrė dėmesio vertą  foną Veronikai – iš nukritusių rudeniniame sode obuolių, rūko, kylančio virš dzūkiško ežerėlio ir už Veronikos nugaros dūkstančio rudo katinuko. Laidą primygtinai rekomenduojama pažiūrėti tiems, kuriems neužtenka fantazijos suprasti, kaip kasdienybė gali tapti tobulu grožiu ir kas tai yra amžinybės švytėjimas.

Ne, aš nerašysiu politinių įžvalgų apie Latvijos referendumą – pilni portalai, o kas moka – gali ir latviškai pasiskaityti. Aš tiesiog labai džiaugiuosi, kad latviams referendumas pavyko. Vadinasi, dar yra idėjų, kurios gali mus suvienyti ir, atmetus visus darbus, eiti kovoti už jas. Visą šeštadienio vakarą ir pusę nakties sekėme kaip keičiasi balsavimo rezultatai, kol pagaliau su palengvėjimu atsidusome – yra! Atgal nebepasuksi, kad ir kaip visokie lindermanai skeryčiotųsi. Kad ir ką berašytų ar sakytų Kremliaus emisarai, Latvija įrodė esanti subrendusi tauta, apgynusi vieną pamatinių valstybingumo ir tautiškumo stulpų – kalbą.

Tačiau šiame džiaugsme bent aš jaučiu tam tikrą kartėlį, kad mes, lietuviai, per mažai palaikėm brolius latvius. Po referendumo Lietuvos politikai saldžiai suokė apie pavykusį referendumą – bet kur jie buvo prieš jį?

Kai prieš 50 metų Berlyne tos pačios jėgos, kurios dabar organizavo referendumą Latvijoje, per naktį  sumūrijo sieną,  J.Kenedis prie Berlyno sienos pasakė: ,,ich bin ein Berliner“ ir visiems laikams nubrėžė kryptį, kaip turi elgtis ekstra klasės politikas, suvokiantis savo atsakomybę už pasaulyje vykstančius įvykius. Kenedžio, aišku, Lietuvoje mes dar greit neturėsime, bet palaikyti savo artimiausią visom prasmėm kaimynę privalėjome ir turėjome teisę tikėtis, kad mūsų politikai tai padarys.  Bent jau mes, eiliniai lietuviai, privalėjome per Vasario 16-tąją šalia savo trispalvės iškelti Latvijos vėliavas, o vasario 18 pasakyti: ,, Šiandien mes visi esame latviai“, kaip 2008 m. palaikėm Gruziją, puolamą Rusijos tankų.

Bet latviai šiandien švenčia, nepaisant nei Kremliaus dantų griežimo, nei lindermanų žvygčiojimų. Referendumas, be kita ko, įrodė ir tai, kad laisva valia niekas į kartuves neina – po jo nebeįmanoma nors kiek sveiko proto turinčio žmogaus įtikinti ,,savanorišku stojimu“ į TSRS 1940 m.

Vėlų šeštadienio vakarą, paaiškėjus preliminariems rezultatams, dukros draugė iš Latvijos parašė žinutę: ,,Latvija dar stipriai gyvybinga, taip pat ir mūsų kalba!“ Ir tai buvo viena smagiausių žinučių šiais metais.

Pamenu, prieš keletą metų grupė jaunuolių per Nepriklausomybės dieną nuvyko į Švenčionių rajone esančią J. Pilsudskio tėviškę ir ten iškėlė Trispalvę. Pagalvojau tada: gaila, kad manęs ten nebuvo. Tad pakviesta vykti  į Šalčininkus, išvažiavau ilgai nemąstydama.

Kaip žinia, tądien į Šalčininkus vyko ir Lenkijos prezidentas. Deja, iš šono žiūrint atrodė, kad ne Lietuvos Nepriklausomybės dienos švęsti, o išklausyti vietinių lenkų apie lietuvių jiems daromas ,,skriaudas“. Spaudoje buvo minėta, kad B.Komorovskiui esą visas maišas įteiktas.

Aukšto svečio atvykimo proga (nors gali būti, kad ir švenčių proga) šalčininkiečiai gerai nuvalė kelius ir net kelkraščius, tad kelionė buvo be rūpesčių. Nuo Vilniaus iki Šalčininkų suskaičiavau gal penkias vėliavas – visos jos kabėjo tik prie valdiškų įstaigų – Lietuvos pašto, mokyklų ir viena prie parduotuvės Jašiūnuose. Negausiai. Kita vertus, likusioje Lietuvoje dažną reikia raginti per šventes neužmiršti vėliavas kabinti, tad beliko tenkintis, kad svetimų vėliavų nekabina – vis pretekstas šiokiam tokiam džiaugsmui.

Beveik tuščioje aikštėje prie savivaldybės iš garsiakalbio skambėjo lietuviškos dainos. Mitinge, be grupelės vietinių lietuvių ir kelių svečių iš Vilniaus, dalyvavo šauliai, savanoriai ir pasieniečiai. Pakėlėme Lietuvos vėliavą, sugiedojome Valstybės himną vieni: savivaldybės politikai tuo metu gyrėsi esą didžiosios lenkų tautos dalis – kur jau ten iki Lietuvos valstybės švenčių minėjimo! Į susitikimą su Lenkijos prezidentu griežtą atranką padarę vietos lenkų politikai nesutiko pakviesti LRS nario R. Kupčinsko, jau nekalbant apie kitus asmenis. Kaip teigė žinantys, net ir norintys į susitikimą patekti lenkai toli gražu ne visi gavo kvietimus – matyt, bijota sugadinti skundų maišo perdavimo ceremoniją, į kurią buvo sukviesti tik patys ištikimiausi, kovose su Lietuva išbandyti kadrai.

Be savivaldybės politikų pakėlę Valstybės vėliavą ir ir iššovę tris simbolinius šūvius, pajudėjome link bažnyčios, kur turėjo būti laikomos šv. mišios Nepriklausomybės šventės proga. Trispalvių miškas pajudėjo pagrindine gatve. Kaip kiekvienoje tikroje šventėje, neapsieita be kurioziškų incidentų: žygiuojant pro prekybos centrą, viena gerokai įšilusi vietinė dama garsiai ėmė plūsti eiseną. Suderinti riksmą su pusiausvyra sekėsi sunkiai, nes suvartotų laipsnių kiekis įtartinai panašių laipsnių kampu lenkė prie žemės, tad pasiskeryčiojusi vietinė aktyvistė pasirinko mielesnį tikslą – alaus kioską, prie kurio, matyt, ir pabaigė savo agitpropo misiją. Bet galima pasidžiaugti, kad ji pasekėjų nesurado – iki bažnyčios nuėjome taikiai ir niekieno netrukdomi.

Šv.mišias aukojo monsinjoras A. Svarinskas. Nepaisant garbingo amžiaus, monsinjoras, kaip senais gerais laikais Viduklėje, rėžė emocingą pamokslą, kuris gerokai pralinksmino jaunus savanorius ir šaulius, privertė šypsotis ne vieną mišių dalyvį.

Po mišių šventė tęsėsi Šalčininkų kultūros centre, kur koncertavo VU dainų ir šokių ansamblis. Koncerte jau dalyvavo ir savivaldybės valdžia. Meras giliai atsidusdamas šiaip ne taip perskaitė kalbą, kuri, reikia pripažinti, buvo parašyta tikrai gerai. Džiugu, kad meras turi neblogą lietuviškų kalbų rašytoją – tekste diplomatiškai nebuvo minimos tautinės problemos (jos, matyt, visos nugulė garsiajame maiše), o pabaigoje pacituota madinga šių metų iškilmėse ištrauka iš Just.Marcinkevičiaus ,,Mindaugo“: ,, O gal Tėvynę reikia visą laiką/ Lipdyt ir kurti visą laiką. Visą laiką!…“  Bet puikios Poeto eilės, panašu, tebuvo puošmena. Man už nugaros sėdėjęs vienas Šalčininkų politikas visą koncertą buvo surūgęs, akivaizdžiai rodydamas, kad koncertas jam – tik varginanti pareiga. Demonstratyviai susikišęs po pažastimis rankas, taip nė karto ir nepaplojo per visą koncertą. Betgi pasidžiaukim, kad apskritai atėjo – pareigos yra simetriškas teisių atspindys, o teises jis realizavo, skųsdamas Lietuvą kitos valstybės vadovui.

Nesu dažnas svečias Šalčininkuose, tad nesijaučiu galinti giliai nagrinėti šio krašto problemas. Bet daug skaudžių dalykų guli tiesiog paviršiuje. Tarkime, tas nuolat eskaluojamas dvikalbių lentelių klausimas. Nežinau, dėl ko skundžiasi LLRA – visos Šalčininkų įstaigos padabintos dvikalbėmis lentelėmis. Tiesa, lietuvių kalba yra pirmoji. Tad nebent jie norėtų, kad pirmoji būtų lenkų? Bet ir prie šito jau einama: ant bažnyčios sienos kabo lenta, kurioje lietuvių kalba eina po lenkų.

Manau, kad būti lietuviu ir puoselėti lietuvybę Šalčios žemėje yra beveik žygdarbis, kurį kasdien atlieka ten gyvenantys lietuviai. Užmiršti Tėvynės, jie stengiasi išlikti lietuviais panašiai kaip kažkada po karo į Vakarus pasitraukę mūsų tautiečiai. Nematyti pastangų ir ryžto tiems žmonėms padėti. Pavyzdžiui, Šalčininkuose susibūrę jaunieji šauliai, kaip sakė jų vadai, patys perkasi sau uniformas ir kitus veiklai reikalingus dalykus. Neatrodo, kad tie vaikai būtų iš labai pasiturinčių šeimų, tad ir tokios išlaidos neabejotinai yra reikšmingos tų vaikų tėvams. Bet būtent jie yra tikrieji patriotai, kurie tyliu kasdieniu darbu ir užsispyrimu neleidžia užgesti lietuvybei atšiaurioje ir nedraugiškoje aplinkoje. Kaip ir tradicinė lietuviškų mokyklų šventė ,,Šalčios aleliumai“, į kurią suvažiuoja vaikai iš visų Šalčininkų rajono lietuviškų mokyklų. Jie ruošiasi šiai šventei, stengiasi, dainuoja lietuviškas dainas ir skaito lietuviškas eiles. Nors filologo klausa jose  pagauna akivaizdžią lenkų kalbos įtaką ir kasmet lietuviškų mokyklų vis mažėja, bet vis dėlto tie vaikai vis dar kalba lietuviškai ir vis tiek eina į lietuviškas mokyklas!

Važiuodama iš Šalčininkų namo mačiau, kaip kai kurie vairuotojai su nuostaba žiūrėjo į vėjyje įžūliai besiplaikstančią Trispalvę ant mano mašinos. Važiavau ir galvojau: o kas ir į kokį maišą surinks čia gyvenančių lietuvių skundus? O jeigu ir surinks – kam juos atiduoti? Nes panašu, kad šito krašto reikalai Lietuvoje jau nebesprendžiami.

Šventės svečiai

Kad ne kariškiai, aikštė būtų buvusi tuščia

Jaunieji šauliai

,,Mes esame didžiosios Lenkijos dalis", - per Lietuvos nepriklausomybės šventę teigė Šalčininkų meras

O mes esame - Lietuva

Jaunieji šauliai

Šalčininkuose pilna dvigubų lentelių - tik neaišku, kurią kalbą jie laiko valstybine?

Praeitą savaitę įvyko konferencija apie tai, ar esame pasirengę analoginės antžeminės televizijos išjungimui, iki kurio liko mažiau nei metai – ji bus išjungta kitų metų spalio 29 dieną, 3 valandą nakties. Diskusija buvo ir įdomi, ir karšta – visi turėjo ką pasakyti. Mes taip pat.

Atrodytų, kabelinė televizija turėtų gyventi ,,atsipūtusi“, juk išjungiama antžeminė televizija, o kabelinė kaip buvo, taip ir lieka – jokių įpareigojimų kol kas jai nėra. Deja, didelė žmonių analoginės antžeminės TV išjungimą suvokia kaip apskritai šios televizijos dingimą. Kaip rodo tyrimai, dar 2010 m. pabaigoje iki 15 proc. Lietuvos gyventojų nežinojo arba nesuprato, kokią televiziją jie žiūri dabar.

Gan ilgą laiką nebuvo akcentuojama, kad išjungiama bus tik antžeminė analoginė televizija, paliekant tuo pačiu daug vietos spekuliacijoms ir nesąžiningiems gandams.

Prasidėjusi valstybinė viešinimo kampanija parodė, kad kiekvienas rinkos dalyvis turi akylai stebėti reklamą ir aktyviai reaguoti, pastebėjęs netinkamus kampanijos elementus.  Pirmajame valstybiniame klipe pritrūko vieno žodžio – antžeminė, tačiau visiems aišku, kad mums, kabelinės televizijos operatoriams, šis žodis buvo esminis.  Nors ministerija itin operatyviai ištaisė šį netikslumą, karti nuosėda liko, juolab kad Susisiekimo ministerijos užsakyto vaizdo klipo  netikslumu netruko pasinaudoti kai kurie operatoriai, savo reklaminėse kampanijose pabrėžtinai vengiantys žodžio ,,antžeminė“. Štai kelios pastarųjų savaičių straipsnių antraštės, informuojančios apie įvyksiančius pakitimus:

Kitų metų spalį tūkstančiai gali likti prie „sningančių“ ekranų

(DELFI, 10-27)

Išjungus analoginę televiziją šimtai tūkstančių žiūrovų gali likti be vaizdo, nepasiturintiesiems žadamos kompensacijos už priedėlius

(BNS, Lrytas.lt, 10-28)

Tūkstančiai šeimų kitąmet vakaros prie tamsių TV ekranų

(Balsas.lt, 10-28)

Ekspertai: išjungus analoginę televiziją, kils maištai ir panika

(zebra.lt, 10-27)

Užtenka paskaityti pastarųjų savaičių pranešimus – nė viename iš jų žodžio ,,antžeminė“ nerastume ir su žiburiu. Jeigu patys rinkos dalyviai demonstratyviai nutyli esminius dalykus, tikėtis ko nors geresnio iš žiniasklaidos kaip nebeišeina.  Štai kokia apokalipsė, anot DELFI straipsnio, kitąmet laukia lietuvių:

„Sningantys“ ir nieko nerodantys televizijų ekranai, šimtų tūkstančių gyventojų nepasitenkinimas, eilės ir techninės įrangos stygius – tokią situaciją kitų metų spalio pabaigoje, kai bus išjungta analoginė televizija, prognozuoja specialistai. (10-27)

Ir taip toliau, ir panašiai – per visą straipsnį nė karto nepasakyta, apie kokios televizijos išjungimą kalbama.  Įvertinus DELFI lankomumą, nesunku nuspėti, kokį operatorių teisingai turi pasirinkti Lietuvos gyventojas.

Didžioji dalis Lietuvos KTV operatorių yra smulkios ir vidutinės įmonės, todėl jos, ypač dirbančios mažesniuose miestuose, yra užmezgusios glaudžius ryšius sus savo klientais, turi betarpišką kontaktą su jais. Tie kontaktai rodo, kad mažesniuose miestuose didelė dalis žmonių išties patiria didžiulį stresą, nes nežino, kas jų laukia kitais metais. Didelė dalis operatorių patvirtintų, kokiais baubais yra gąsdinami mūsų klientai iki vėlyvos nakties įkyriai skambinančių pardavėjų. Tačiau pagrindinis ginklas visur tas pats: žmonės yra gąsdinami, kad bus išjungta bet kokia analoginė televizija, tad norintys 2012 metų rudenį vakaroti prie šviesių ekranų, tiesiog privalo nedelsdami atsisakyti kabelinės televizijos, kuri bus ,,išjungta“ ir prisijungti prie tos vienintelės, kuri, kaip reikia suprasti, atėjo amžiams.

Iš esmės prieš pradėdamos plačią reklaminę kampaniją, valstybinės institucijos turėjo sau iškelti klausimą: ko iš tikrųjų siekiama – ar kuo daugiau žmonių įtikinti skaitmeninės televizijos privalumais ar stengtis, kad perėjimas nuo vienos technologijos prie kitos būtų įmanomai ramesnis ir nesukeltų nereikalingos įtampos bei nepasitenkinimo. Atrodytų, kad valstybei visuomenės nuotaikos ir turėtų būti svarbiau, ypač įvertinant tai, kad kitais metais bus ne tik išjungiama analoginė antžeminė televizija, bet ir vyks Seimo rinkimai.

Dauguma klientų teigia, kad ir iš valstybinės viešinimo kampanijos jie ne visada aiškiai supranta, ar tikrai kabelinei TV niekas negresia. Todėl, kaip viename iš interviu pastebėjo kolega P.Dambrauskas, esame  priversti organizuoti savas, papildomas informavimo kampanijas, kad patikslintume valdžios skleidžiamą informaciją ir išaiškintume savo klientams, kad jiems kitąmet niekas nesikeis. Keista, kad,  valstybinės viešinimo kampanijos biudžetui esant 10 mln.litų, KTV operatoriai turi skirti papildomus resursus, kad paaiškintų, kas buvo norėta pasakyti. Tad mums norėtųsi, kad į antžeminės analoginės televizijos išjungimo ir perėjimo prie skaitmeninės TV viešinimo reikalus žiūrėti kuo atsakingiau. Ir tada tikrai išvengsime tų prognozuojamų maištų ir revoliucijų, o 2012 metų spalio 29 diena kabelinės TV operatoriams ir jų abonentams išauš graži, saulėta ir  rami.

Viename susitikime kolega iš Rusijos mestelėjo aforizmą: ,,Rusijos įstatymų griežtumą kompensuoja tai, kad juos neprivalu vykdyti.“ Pasijuokėm. Ir ko čia juoktis, kai pagalvoji – o Lietuvoje kitaip?

Yra toks mūsų visų mylimas ir nuolat redaguojamas Visuomenės informavimo  įstatymas. 22 str.6 d. skaitome :

Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas visuomenei informuoti apie savo veiklą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.

Kitas, man mažiau žinomas įstatymas, bet dėl to ne mažiau svarbus,  skelbia:

16⁽¹⁾ straipsnis. Valstybės tarnautojų teisė dirbti kitą darbą

1. Valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą atlyginimą (toliau – dirbti kitą darbą), jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.(Valstybės tarnybos įst.)

Nedideliame rytų Lietuvos rajone gyvena du laikraščiai: Švenčionių krašto žinios ir Žeimenos krantai. Situacija labai įprasta daugeliui Lietuvos rajonų: kaip taisyklė, rajonuose yra mažiausiai du laikraščiai, iš kurių – vienas senas, einantis dar nuo tarybinių laikų,  ir naujas – vietinio verslo ar kokios nors politinės jėgos proteguojamas arba jų ir įkurtas.  Jeigu Lietuvos mastu tokie dalykai sunkiau identifikuojami – kam konkrečiai priklauso laikraštis, tai rajone, kur žmonės daugiau mažiau vieni kitus žino, sunku nuslėpti laikraščio publikacijų tikrąjį tikslą ar priklausomybei kuriai nors verslo grupei. Dar sunkiau tai padaryti tuo atveju, kai laikraščio vyriausioji redaktorė kartu yra ir savivaldybės tarnautoja. Akivaizdu, kad sėdint vyriausiosios specialistės ir vyriausiosios redaktorės kėdėse neįmanoma yra nesupainioti viešųjų ir privačių interesų – bet kam tas rūpi? Prieš porą metų Dainius Radzevičius išsamiai aprašė šią visiškai sveiku protu nesuvokiamą situaciją jau buvo aprašęs, su retoriniu, kaip paaiškėjo, klausimu:  ,,Kodėl Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nepasidomi, kaip redaktorė ir tarnautoja viename asmenyje tinkamai atskiria viešus ir privačius interesus? Ar Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija gali tarti savo žodį, kaip ji vertina tokius leidėjus ir redaktorius?“  Kyla natūralus klausimas: kuriems galams tie kodeksai, įvairių rangų komisijos, jeigu viename mažyčiame rajone negalima tvarkos įvesti ir išsiaiškinti, gali savivaldybės administracijos darbuotoja kartu dirbti ir laikraštyje ar ne?

Savivaldybė skiria lėšas informacijai viešinti – kam dalinti pinigus svetimiems, jeigu galima atiduoti ,, teisingai“ dirbančiai tarnautojai, juolab nuolat po ranka esančiai – per koridorių į kabinetą nueini, ir į redakciją vaikščioti nebūtina. Žodžiu, rojus – ne gyvenimas, tiek valdžiai, tiek redakcijai. Tik laikraštis tada kieno: mero (bet kodėl tada savininku nurodytas kitas žmogus)? Savivaldybės (nes tik jį reklamuoja savivaldybės tinklapis)? Partijos? Berods, tiek partijai, tiek savivaldybei įstatymas neleidžia turėti laikraščio?

Kalbėti apie tai, kad nesilaikoma valstybės tarnautojo ar žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso kalbėti kaip ir nebeišeina: jeigu įstatymas neturi jokios galios, tai kurioje vietoje tokiu atveju yra kodeksai? Būtent, jie ten.

Tad ir aš, kaip kolega Dainius, retoriškai paklausiu: ko gi pykstam, broliai lietuviai, kad mus vis sumaišo ir taip dažnai užsienyje vadina rusais? Ar tikrai taip jau labai nuo jų skiriamės?

Pamąstymus ta tema galėčiau sutraukti į vieną išplėstinį ilgesnį sakinį: nepatenkintieji lietuviškų televizijų kokybe turėtų jaustis maloniai, nes nacionalinių transliuotojų programomis yra nepatenkinta didelė dalis Europos ir netgi Amerikos žiūrovų – toks solidarumas itin komfortiškai turėtų nuteikti pakritikuoti mėgstančius lietuvius. Neseniai teko dalyvauti diskusijoje pakankamai reikšmingu pavadinimu  ,, Kaip jie šoka, groja ir dainuoja – mūšis dėl žiūrovų“. Nors kalba ėjo apie Lenkijos situaciją, tai – neblogas pretekstas pasvarstyti ir apie lietuviškus reikalus, nors gal ir ne viską galima lyginti, ypač vertinant rinkos dydžius.

Tad kaipgi šoka ir dainuoja Lenkijos televizijos? Panašiai kaip ir pas mus – ieško talentų, paskui juos ilgas savaites spaudžia prie darbo, kad atidirbtų su kaupu tuos pinigus, kurie į juos buvo investuoti.  Kažkam tai nepatinka, bet daugumai vis dėlto patinka, ir netgi labai.

Ar lieka vietos televizijoje dar kažkam, ko neapima info ar realybės šou su politikos priemaišom bei visų galų talentų konkursais? Televizijų rinkas stebintys analitikai teigia, kad prieš gerą dešimtmetį TV turinio rinkoje įvyko lūžis ir sieja tai būtent su teminių kanalų atsiradimu, kai staiga puikios kokybės serialai pirmiausia ėmė rodytis ne nacionalinio masto televizijose, bet būtent teminiuose kanaluose, kurių auditorija buvo visai ne tokia jau ir didelė, lyginant su kokia nors ABC, NBC ar Fox Broadcasting .  Kaip žinia, Amerika, nors daugelio laikoma nežabotos laisvės šalimi, pasižymi itin  konservatyviu požiūriu į eteryje esančias programas, todėl geriausi, kontroversiški, provokuojantys filmai Amerikoje rodomi kabelinės televizijos kanalais. Ne už ačiū, savaime suprantama: pavyzdžiui, filmų kanalas HBO žiūrovui papildomai kainuoja apie 15 dolerių. Kita vertus, mokami kanalai – tai savotiška laisva nuo cenzūros zona, kurioje įmanoma tai, kas sunkiai įsivaizduojama komercinėse televizijose, todėl būtent juose pasirodo tie filmai ar laidos, kurios galėtų pasirodyti pažeidžiančios dorovės ar kitas normas gana puritoniškiems Amerikos žiūrovams. Tokie visiems itin žinomi serialai kaip Sopranai arba Seksas ir miestas yra būtent HBO produkcija, kurį po premjeros kabelinėje televizijoje mielai perka ir didieji transliuotojai.

Sakysite, darau reklamą kabelinei televizijai? Mielai daryčiau, bet neturiu iš ko: Lietuvoje nėra tokių kanalų kaip HBO ir, ko gero, artimiausiu metu nebus, nes dėl tokios rinkos kaip Lietuva jiems neapsimoka net į derybas skristi – bilietas brangiau kainuoja, negu įmanoma būtų surinkti pinigų iš tokia kaina parduodamo kanalo, o vietoje niekas tokių nekuria.

Ekspertų nuomone, koduoti mokami televizijos kanalai yra išeitis tiems žmonėms, kuriems iki gyvo kaulo yra pabodusi nuolat šokanti ir dainuojanti televizija. ,, Didelio masto transliuotojai turi orientuotis tegu ir protingą, bet vis dėlto pramogą“,- teigia lenkų žiniasklaidos specialistas prof. W.Godzicas. Jam antrina žurnalistas P.Milevskis, tvirtindamas, kad Lenkijoje jau seniai nebekovojama dėl intelektualesnio žiūrovo, nes televizijoms išimtinai rūpi kuo lengviau  uždirbti kuo daugiau pinigų. ,,Visada daug lengviau įmesti į eterį kvailoką, pilną plepalų šou su pigiais blizgučiais,“ – piktokai apibūdina savas televizijas žurnalistas. (Labai girdėti žodžiai, tiesa?).

O ką gi pačios televizijos? Diskusijoje dalyvavusi viena garsiausių Lenkijos TV prodiuserių Nina Terentiew, taip kaip įprasta seniems televizijos vilkams, viską grindė žiūrovų poreikiu ( kukliai nutylėdama, kaip visi tikri vilkai, apie gaunamus pinigus). ,,Niekas dar iki šiol nesugalvojo televizijos be žiūrovų, deja“, – mokė gausiai į diskusiją susirinkusią auditoriją populiariausių  TV laidų prodiuserė. Anot jos, transliuotojas pirmiausia turi teikti žiūrovui pramogą, nes būtent šito iš televizijos tikisi žiūrovas. Nesvarbu, kad programos skirtingose televizijose yra dažnai panašios kaip du vandens lašai – vietos po saule ( o tiksliau – žiūrovų ir reitingų), anot N.Terentiew, visiems užteks, nes ir talentingai šokančių bei dainuojančių Lenkijoje nemažai, ir įžymybių, galinčių būti ekspertais, netrūksta. ,,Televizija turi būti greita ir labai emocionali“, – dar vienas p.Ninos aforizmas, apibūdinantis šiuolaikinės televizijos programas. Suprantama, kad tokia kaleidoskopiškai besikeičianti televizijos programa niekaip neskatina gilesnių pamąstymų, refleksijų – ji yra pramoga ir tik pramoga ir niekuo daugiau būti negali.

Diskusijoje daug buvo kalbėta apie tai, kokios apskritai vyrauja televizijos programų tendencijos ar mados. Buvo laikas, kai visi žavėjosi realybės šou – buvo tokia banga ir pas mus Lietuvoje, nors, aišku, iki Didžiojo brolio kokybės ir nepriėjome. Lenkų televizininkų nuomone, iš mados išeina pokalbių šou (talk show), ką patvirtina ir tai, kad šio formato didžiosios žvaigždės, tokios kaip Larry Kingas ar Oprah Winfrey, pasitraukė iš šios veiklos. Kita vertus, teigė diskusijos dalyviai, nėra geresnės investicijos televizijoje kaip geras serialas: jis gali tęstis metų metus, – tiek, kiek pageidauja žiūrovas. Šiame teiginyje raktinis žodis yra ,,geras“ – kiek gerų lietuviškų serialų yra Lietuvos televizijose?

Tačiau sugrįžkime prie reiklesnių žiūrovų, kurių netenkina Lietuvoje rodomos programos. Ar gali jie tikėtis ko nors sau? Tie, kas turi kabelinę televiziją, iš dalies šią problemą išsprendžia: tarp keliasdešimt kanalų tikrai galima rasti 2-3 patinkančias programas: filmų, sporto ar kultūros. Manyčiau, kad lietuviškos televizijos galėtų irgi judėti mokamų teminių kanalų link: tiek LNK, tiek TV 3 turi po kelis dukterinius kanalus, su kuriais nežino, ką daryti: kol kas tie kanalai tarnauja kaip archyvas, kuriame kartojamos pagrindinio kanalo laidos. Gaila taip nekūrybingai ir neproduktyviai naudojamų kanalų: žingsnis po žingsnio jie galėtų darytis teminiai, tuo pačiu užimdami tas nišas ir patraukdami tuos žiūrovus, kurių nedomina bendra visuotinė ir standartinė pramoga. O kad tokių žiūrovų netrūksta, seniai įrodė kad ir tas pats HBO, beje, šiemet švenčiantis savo 15 darbo Lenkijoje metines, kurias pažymės kartu su lenkų prodiuseriais išleisdamas Lenkijai skirtą dokumentinį serialą apie lenkų misiją Afganistane. Yra apie ką pagalvoti lietuviškoms televizijoms…

Vaivara.lt

Kiek netikėtai teko lankyti vienoje Vilniaus ligoninėje artimą žmogų po insulto. Palatoje – jos likimo draugės, sunkesnės ar lengvesnės ligonės. Šalia mirtimi vaduojasi senyva lenkė. Ją atėjusi lankyti jaunutė anūkė, pirmąsyk iš arti pamačiusi, kaip artėja mirtis, blaškosi, nesulaukdama ateinančios mamos. Į palatą niūriai įžengia tvirta kaip ąžuolas slaugė ir ima profesionaliai tvarkyti ir vartyti jau į Dangaus vartus besibeldžiančią senolę. Anūkė, tipiškų bruožų vietinė lenkaitė margais drabužėliais, siūlosi slaugei padėti: abi kalbasi lietuviškai, reikia pripažinti, visai neblogai, o jaunoji – visai netgi puikiai. Kai slaugė trumpam išeina iš palatos, neištveriu. Juk slaugė yra lenkė, sakau, kalbėkit lenkiškai, bus abiem lengviau. Mergina sustingsta iš nuostabos, bet patarimą priima. Toliau bendravimas eina kaip sviestu pateptas. Abi moterys greit išsprendžia susidariusius nepatogumus ir, kai suplukusi pro duris įgriūva tiesiai iš darbo atbėgusi mama, dauguma reikalų jau yra sutvarkyta. Paaiškėja, kad slaugė yra beveik iš mamos gimtojo kaimo ir netgi esama bendrų pažįstamų, kuriuos moteriškės, nepaisydamos padėties tragizmo, negarsiai ,,po prostu“ apkalbinėjo. Atsisveikindama  užverktose merginos akyse mačiau mažytę simpatijos liepsnelę, kurią karts nuo karto prisimenu. Ir tada galvoju: ko reikia, kad ji neužgestų?

****

Neseniai teko važiuoti į Vokietiją. Niekur nedingsi, į Vokietiją gali patekti, tik pervažiavęs visą Lenkiją. Kadangi Lietuvoje įtampa tarp lenkų ir lietuvių jau sproginėjo per siūles, važiavau irzliai nusiteikusi. Na, galvoju, tik tegu kas nors mane užkabina – paaiškinsiu, kas ko nesupranta. Pavakare, įveikę beveik tūkstantį kilometrų, sustojame viešbučio kieme pasienio miestelyje. Keletas jaunų lenkų prie durų rūko ir įdėmiai žiūri mūsų pusėn. Pasišiaušiu kaip šunį išvydusi katė, bet po kiek laiko suprantu, kad vaikinus domina tik automobilio modelis: patamsyje, ko gero, jie net neįžiūrėjo numerio. Jokio įspūdžio ,,skriaudikų iš Lietuvos“  dokumentai nepadarė ir viešbučio administratoriui. Nesėkmingai pabandęs ištarti mano pavardę jis kruopščiai nurašė ją nuo asmens kortelės ir padavė kambario raktus. Per vakarienę tas pats vaikis atnešė desertą, kurio neužsakėme – dovana nuo šefo, nusišypsojo. Tai ką jis, velniai griebtų, laikraščių neskaito ar interneto neturi, galvoju sau. Bet panašu, kad jam rūpi tik tai, kokį įspūdį aš išsivešiu iš viešbučio. Lietuvos lenkų švietimo reikalai tikrai neįėjo į šio jaunuolio interesų ratą.

****

Grįždami sustojome kitame miestelyje, visai netoli garsiosios Vžešnios,  su kurios įvykiais vietinėje lenkų spaudoje buvo lyginamas lenkiškų Lietuvos mokyklų streikas. Na, galvoju, jau čia tai tikrai kas nors, bet bus. Mano politinio švietimo entuziazmas pasibaigė ties viešbučio registracijos biuru, kai pamačiau, kaip jauna lenkaitė į svečio šalies grafą užrašė: Latvija. Mieloji, sakau demonstratyviai, mes esame iš Lietuvos, iš Vilniaus – ir pasiruošiu bent jau piktam žvilgsniui iš jos pusės. Oi, labai atsiprašau, – sumišusi skubiai perbraukė Lotwa ir parašė Litwa. Ir tai viskas?! Ir ji, gyvendama Vžešnios pašonėje, gali sumaišyti Latviją su Lietuva?  Šitiek tonų popieriaus prirašyta, internetas mirga skambiomis antraštėmis apie skriaudžiamus lenkų moksleivius – ir visa tai lenkams nerūpi? Panašu, kad tikrai nerūpi, išskyrus tuos, kurių gerbūvis tiesiogiai priklauso nuo to, ar yra problemų; o jeigu jų nėra, tai tiesiog jas būtinai sukuria.

****

Neseniai viename interneto forume buvau vieno Lietuvoje gyvenančio lenko užsipulta, kad didžiuojuosi savo seneliu mokytoju, kuris 1939 metais atvažiavo į sugrąžintą Vilnių dėstyti lietuvių kalbos. Nėra prasmės kartoti įžeidimų, galų gale ir kalba ne apie tai. Buvau sutrikusi po šito išpuolio: gal tikrai kažko nesuprantu ir ne taip kažką pasakiau? Kadangi lietuvių draugų nuomonė buvo, suprantama, daugiau negu aiški, paskambinau savo senam bičiuliui į Lenkiją pasiguosti. ,,Chołota“, – vienu būdingu žodžiu įvertino savo tautietį jis. Ir pasipiktino, kad tokie, kaip tas, daro gėdą lenkams, nes atvažiuoja į svetimą šalį ir įsivaizduoja esą aukštesnės rasės ir galį mokyti kitus kaip gyventi. ,, Sėdi svetimuose namuose ir tegu laikosi tų namų tvarkos, o jeigu nepatinka – apsisukęs gali grįžti atgal,“-  kategoriškai nukirto. Akivaizdu, kad bendražmogiško supratimo žmonėse yra gerokai daugiau, nei mums kartais atrodo iš kokių nors pavienių nuvylusių atvejų.

****

Tą savaitę, kai Lenkijos URM mokėjo pašalpas pirmokams, turėjau eiti į kirpyklą. Mano kirpėja B. – lenkė, puikiai kalbanti lietuviškai, tikra vilnietė, jos ir seneliai, ir tėvai gyveno Vilniuje. B. pasitiko mane įsitempusi, nors ne kartą esame draugiškai  pasikalbėjusios įvairiom gyvenimiškom temom. Žodis po žodžio vis gi priartėjame prie politikos, nors ir iš moteriškos pusės – pradžiai  iš visų pusių pavartome į meilės pinkles pakliuvusį politiką. Pirmoji neištveria B. Tegu juos velniai, tuos politikus, – karščiuojasi kirpėja, -  dėl savo kažkokių ambicijų kursto įtampą ir neleidžia žmonėms ramiai gyventi – ir pasakoja lenkų gynėjais pasiskelbusių veikėjų istorijas, kurių daugumą, kaip paaiškėja, pažįsta asmeniškai. Viskas dėl pinigų – vieningai sutariame ir gerdamos kavą svarstome, ką reiktų daryti, kad Lietuvoje visiems būtų geriau gyventi,  lietuvišką pokalbį pastiprindamos lenkiškais posakiais. Jaučiu, kaip B. atšyla, nes suvokia, kad  atskiriu nešvarius žaidimus žaidžiančius Vilnijos politikus ir lenkus; B. net nepatogu, kad ji galėjo galvoti, jog aš turiu jai kažkokių pretenzijų dėl LLRA veiksmų – išties, kas gali trukdyti bendrauti žmonėms, jeigu jie nori bendrauti? Nepaklausiau,  ar B. paėmė 1000 zlotų iš Lenkijos ambasados; net jeigu ir paėmė, man tai netrukdys su ja toliau bendrauti, nes B. nėra blogesnė už kyšius imantį valdininką ar kontrabandą per Nemuną plukdantį lietuvį. Gal net geresnė, jeigu patikiu jai savo galvą ir plaukus?

Bet tai yra mudviejų su B. taika   – o kaip jos pasiekti įtarimų ir pykčio persisunkusioje Vilnijos žemėje?

Pabaigoje įprastai turėtų būti kažkoks moralas, bet jo nebus, nes, prisipažinsiu, neturiu ką pasiūlyti. Kaip sakydavo mano senelis, gerų žmonių pasaulyje yra daugiau, nors žiūrint į dabartinę Lietuvą, labai sunku tuo patikėti. Dabartinės Lietuvos kelias neilgas, tik dvidešimt metų, bet jau tiek daug spėjom prigadinti, kad taisymui vargu ar užteks dar dvidešimties metų – jeigu, žinoma, Dievas juos Lietuvai duos. Bet jeigu vis dėlto duos – būtų gerai juos pragyventi kuriant, o ne griaunant, ir tikint, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, gerų žmonių yra vis dėlto daugiau.