2014 10 03

Prisiminimai apie vilniečius: parašyti ir parašysimi

DSCN2986Anądien nuėjau į gydytojo V.Razuko knygos „Skambėkite, Vilniaus varpai“ pristatymą. Sužinojau atsitiktinai, bet pasirodė įdomu, nes: 1) jaučiu simpatiją visiems rašantiems nehumanitarams ir nerašytojams; 2) prisiminimai apie prieškario ir pokario Vilnių, kas jau savaime yra neabejotinai vertinga.

Autorius, pastebimai jaudindamasis, pasakojo apie knygos parašymo aplinkybes, įvykius, žmones… Sužinojau, kad gyd.V.Razuko tėvai buvo mokytojai, okupuotame Vilniaus krašte dėstę lietuviškose mokyklose. Laba norėjau daktaro paklausinėti apie tėvus, nes mokytojai Vilniaus krašte – atskira tema. Suprantama, knygos pristatymas- ne ta vieta, kur galima laisvai pasikalbėti su autoriumi – net autografo teko laukti eilutėje. Galbūt kada nors, kur nors…

Visgi tema apie Vilnijos mokytojus labai netgi per mažai žinoma ir pristatoma mūsų visuomenei. Džiugu, kad ėmė rastis vienas kitas mėgėjas, dažnai jau pensijoj besąs koks aktyvus kraštotyrininkas, mėgstantis pasirausti archyvuose, paskaitinėti senus laikraščius ir iš to kruopštaus darbo išleidžiantis knygelę. Be abejo, žymiausi mokytojai, ypač pasižymėję ne tik pedagogine veikla kaip V.Kairiūkštis, M.Šikšnys ar kun.K.Čibiras dažnai ir įvairiomis progomis minimi daugelyje veikalų, nagrinėjančių okupuoto Vilniaus krašto gyvenimą. Ir vis dėlto – buvo daugybė mokytojų, kurie galbūt nebuvo tiek žinomi ir garsūs, tačiau jų indėlis į tautinės atminties kūrimą ir išsaugojimą nė kiek dėl to nemažesnis. Kaip  avilyje daugiausia medaus suneša ir korių sulipdo bitės darbininkės, taip ir mokykloje – mokytojai, net ir neišgarsėję knygomis ar paveikslais, bet dori ir sąžiningi,  lemia, kokie žmonės kurs šalies ateitį.

Tad tarpukario Vilnijos lietuviškojo švietimo istorija, ypač „Ryto“ draugijos jubiliejaus fone, po truputį gula į knygas ir jau galima susidaryti bent apytikrį vaizdą, kaip beveik dvidešimt metų reikėjo įmanomom ir neįmanomom priemonėm kovoti už lietuvišką žodį lietuviškoje žemėje (ir tai po daugiau nei 40 metų rusiškojo spaudos draudimo!).

O pokario Vilniaus mokytojai dar laukia savo eilės. Daugiausia apie juos galima rasti dabar vis dažniau pasirodančių prisiminimų knygose, kur autoriai aprašo bent jau savo mokytojus. Deja, pačių mokytojų su retom išimtim jau seniai nebėra. Džiugu, kad ne vienas iš jų paliko savo tegu ir rankraštinius prisiminimus ar dienoraščius – anksčiau ar vėliau jie tikrai pasirodys knygų ir knygelių pavidalu. Vis dėlto daugumos mokytojų istorijų niekada nesužinome – neužrašė, nepapasakojo arba dingo neaiškiom aplinkybėm…

Prie amžiams išnykusių istorijų, deja, atsiduria ir mano senelio pedagoginis darbas. Ne kartą jis pasakojo

Senelio draugo dail.Leono Katino tapytas portretas 50-mečio proga

Senelio draugo dail.Leono Katino tapytas portretas 50-mečio proga

įvairiausių nutikimų iš savo ganėtinai įdomaus gyvenimo, tačiau tuo metu tai nebuvo tos istorijos, kurios labai sudomintų 15-metę paauglę. Tiesą pasakius, net stebiuosi, kad nemažai jų iki šiol atsimenu, netgi pavardė viena kita kažkur atminties ekrane nušvinta. Ir vis dėlto – didžioji dalis svarbiausių įvykių amžiams liko kukliose Paparčių kaimo kapinaitėse: darbas pasienio su okupuota Vilnija mokyklose, giedras ir šviesus gyvenimas Žasliuose, pakilus, nors ir nelengvas mokyklos vedėjo darbas  išlaisvintoje sostinėje, nerimastingas karo laikotarpis Žasliuose ir Kaišiadoryse, rūsčios  ir netgi tragiškos dienos pokario Vilniuje…  Dabar, kaip ir dauguma tokių neatidžių ir nebrandžių mergiščių, rankioju po trupinį iš visų įmanomų šaltinių: kolegų prisiminimų, kraštotyrininkų leidžiamų knygelių apie vieno ar kito miestelio mokyklą, straipsnių spaudoje, pasakojimų (tik tų kasmet pasakotojų vis mažiau).

(Kartais randu prisiminimų apie žmones, kurie buvo labai arti senelio, ir apmaudu, kokie būna vienašališki kartais vertinimai – nebūtinai iš blogos valios, greičiau iš nežinojimo. Pavyzdžiui, prieš keletą metų daug buvo rašoma apie mokytoją J.Kviecinskienę, anuomet su dideliu pasiaukojimu besirūpinusią ištremto V.Uždavinio vaikais. Taip atsitiko, kad paskutinę gyvenimo dalį gyveno ji su našliu tapusiu mano seneliu. Deja, poniai Jadvygai pritrūko paprastos moteriškos šilumos pasirūpinti našlaite likusia mano mama – tad ir tie žygdarbiai man kitoje šviesoje atrodo).

Romantizmo paveiktas, be to, vedęs žymaus šviesuolio, patrioto, kraštotyrininko P.Virako dukrą, senelis visą gyvenimą buvo nepataisomas idealistas, žmonėse  ieškojęs gerumo grūdo ir neleidęs sau nusivilti žmonėmis dėl kiauliško ar net niekšiško kieno nors poelgio. Nepaprasto pakantumo ir kultūros žmogus, nors buvo baigęs tik mokytojų kursus ir tik gerokai vėliau – mokytojų seminariją. Buvo šaulys, įvairių patriotinių organizacijų, tarp jų ir „Vilniui vaduoti sąjunga“, narys, tačiau ne vienerius metus dirbo itin sulenkėjusiose vietovėse tokiose kaip Aukštadvaris, Vievis, Kazokiškis ir kalbėjo su vaikais ir jų tėvais abiem kalbom – lenkų ir lietuvių. Baisėjosi žydų šaudymu ir kaip sugebėjo, taip stengėsi jiems padėti: artimai bendraudamas su Žaslių policininkais, prie kortų ir degtinėlės sužinojęs apie baudžiamąsias akcijas, įspėjo ne vieną pažįstamą miestelio žydą. Keli žydai sugebėjo išsigelbėti (kaip įtariu, tapo tarybiniais partizanais). Po karo tie septyni ar šeši žydai padėjo seneliui išvengti beveik mirtinos kelionės į amžinojo įšalo žemę : parašė laišką saugumui apie tokio ir tokio „draugo“ pagalbą. Senelis nešiojosi tą laišką beveik iki mirties.

Knygos autorius gydytojas Vytautas Razukas

Knygos autorius gydytojas Vytautas Razukas

Tokių ir panašių istorijų galėjo būti ištisa knyga. Kai senelis mirė 1979 metais, atėjo daugybė ne tik jo mokinių, bet ir senų mokytojų, kurie dirbo kartu Vilniuje – prieš karą ir po jo. Bijau dabar netiksliai užrašyti jų pavardes, bet viena supratau: jie buvo labai solidarūs, tie Vilniaus mokytojai lietuviai. Ir todėl tikiuosi, kad kada nors visi Vilnijos mokytojai, net patys kukliausi ir romiausi, bus pagerbti vienoje bendroje knygoje, kokios technologijos ar formato ji bebūtų.

 

 

Tokios mintys man sukosi, klausant daktaro V. Razuko knygos pristatymo. Knygos perskaityti nespėjau, nes tik tame vakare ją tenusipirkau. Kažkur skaičiau recenziją, būk tai knyga ištęsta, pasakojimas netolygus ir t.t. Gal ir taip, bet tai visai nesvarbu. Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie išėję į pensiją rašo atsiminimus, o ne guli ant sofos, spokso į televizorių ir keikia visą pasaulį, o ypač Lietuvą. Kaip sakė V.Razuko mokinys prof.M.Miglinas: „daug galvojau padaryti tą ar tą, o čia imta ir padaryta“. Visų mūsų, mylinčių Vilnių ir vilniečius, džiaugsmui.

vaivara.lt

2014 04 22

Bebrų karalystėje

Kiekvieną kartą savo kaime randu ką nors naujo ir įdomaus – gamta miesto žmogui nešykšti atradimų. Ir šįkart pasisekė: užėjau didžiules bebrų statybas, su šešiom ar aštuoniom užtvankom. Tiesą pasakius, pats bebras atrodė man visai mielas žvėrelis su savo kapliais, kol nepradėjo sodyboje prie tvenkinio retinti miškelio. Žiūrint į išvirtusias drebules, mano simpatijos akivaizdžiai ėmė mažėti. Tarsi to negana, bebrai nusprendė, kad vaikščioti per kelią nėra saugu ir nusprendė pasidaryti požeminę perėją – tarsi tai būtų ne kaimo laukų keliukas, o bent jau valstybinės reikšmės greitkelis. Spėjom pastebėti dar neįsmukę, tad šitą kūrybą nutraukėm tuoj pat: užvertėm rausiamą perėją akmenimis ir žvyru užpylėm. Kol kas važinėjam be nuotykių, kaimynai – taip pat.

DSCN2281Taigi, savaitgalį aptikom bebrų karalystę. Nedideliame pusiasalyje, gražioje vietoje – didžiulė piramidė. Tylu, ramu, iš vienos pusės vanduo ir šviečia saulė, o iš kitos – pavėsingas miškelis. Svajonė tiesiog!

Pusiasalį juosia nedidelis upelis, kuriame bebrai, kaip kokie žaliosios energijos maniakai, pristatė užtvankų. Ir ne šiaip patvenkė upelį, bet padarė kelių lygių kanalą, kuriame vanduo telkiasi keliais aukščiais, tarsi šliuzų sistema Didžiajame kanale. Ant kranto mėtosi didžiųjų statybų likučiai: nugraužti puikūs beržai ir kiti medžiai, iš žemės styro aštrūs strampai, ant kurių netyčia užlipus, visai skaudžiai gali DSCN2299pasismeigti pėdą. Bebrų darbštumas ir užsispyrimas – akivaizdūs: jie kimba netgi į storus ir kietus medžius, tokius kaip ąžuolas. Kaimynai sako, kad anksčiau bebrų tiek nebuvę, neva jie persikraustė iš kaimyninės Latvijos, kurioje jau nebesą ką ir graužti, tiek tų bebrų ten privisę. Sako, Latvijoje jau seniai leidžiama juos šaudyti, nes kitaip nebeįmanoma su jais susitvarkyti. Gal ir iš Latvijos, kas čia juos besugaudys. Bet darbuojasi jie tikrai įspūdingai: renčia užtvankas, nugraužia ištisas pamiškes, tas, kurios arčiau prie vandens. Sako, šiemet jie taip įsismagino, kad patvenkė ir vieškelį. Tačiau kelininkai greitai sutvarkė ir kol kas kelias pravažiuojamas ir sausas.

DSCN2288O dar kaimynai pasakojo, kad nugraužtų medžių miškininkai neleidžia niekam imti, nors patys nė nesiruošia jų nurankioti nuo pievų. Žmonės pyksta, ateina vasara, reiks pjauti žolę, o čia – apkramsnoti rąstigaliai mėtosi. Jeigu tai tiesa, tai išties keistenybės.

O mes savo miškelį nuo bebrų išgelbėjom labai paprastai: apvyniojom likusius medžius metaliniu tinklu. Bebrams tai visiškai nepatiko. Gal ir sugriovėm gamtos harmoniją, bet užtat medžius išsaugojom.

DSCN2291 DSCN2295

vaivara.lt

2014 03 10

Seniesiems rusų rokeriams pelenai dar nebyra

Tokie dalykai, kaip įvykiai Ukrainoje, dažnai visiškai pakeičia nusistovėjusias nuomones ar įvaizdžius. Tuo smagiau buvo sužinoti, kad Rusijos meno ir kultūros pasaulyje toli gražu ne visi pasidavė šovinistinei imperijos isterijai. Kaip visada, roko muzikantai labai greitai atsirinko, kas yra kas. Džiaugiuosi, kad seni roko vilkai: Andrejus Makarevičius, Jurijus Ševčiukas, Borisas Grebenščikovas ir kiti – išlaikė tikrąjį rokerių stilių ir pagarbą laisvės troškimui, nežiūrint žilstelėjusių plaukų ir ganėtinai pilnų (šiuo metu) piniginių.

,,Mes kreipiamės į mūsų bendrapiliečius: netikėkite oficialiąja propaganda ir neremkite karo! „Interesų gynimas” – tik politinio žaidimo priedanga. Mes turime ukrainiečiams parodyti, kad Rusijoje yra ir kitokia nuomonė, ne tik valdžios propaganda, ir kitų argumentų, ne tik tankų,“ – tokią peticiją į Rusijos valdžią ir dviejų valstybių piliečius pasirašė, be kitų,  grupės ,,Mašina vremeni“ muzikantai A.Makarevičius ir A.Kutikovas. Savo ruožtu A.Makarevičius su dideliu apmaudu vertina rusų reakciją į Ukrainos okupaciją. ,,Tarybų valdžiai visada buvo nusišikti ant žmogaus – čia nėra nieko naujo. O štai kad mums patiems ant savęs nusišikti ir kad nieko mes neišmokome – tai siaubinga,“- rašo ,,Mašina vremeni“ lyderis.

Savo videokreipimąsi rusų roko legendos B.Grebenščikovas, J.Ševčiukas ir V.Butusovas pavadino ,,Už vieningą Ukrainą“, pabrėždami, kad karo temą eskaluoja Rusijos valdžia, o ne eiliniai rusai ir pavadino šį konfliktą ,,dideliu politiniu žaidimu“.

Rašytojai skilo. Dalis jų, žinomi dar nuo tarybinių laikų savo didžiarusiškomis pažiūromis, garbinantys ,,tvirtą ranką“ ir imperiją, vienareikšmiškai stojo V.Putino pusėn. ,,Gerbiamas Vladimirai Vladimirovičiau! Gerbiami Rusijos Federacijos federalinio susirinkimo nariai! Mes suprantame, kokią istorinės atsakomybės našta gulė ant jūsų pečių. Ir mes karštai palaikome jūsų sprendimą suteikti visokeriopą pagalbą ukrainiečių tautai, Krymo tautoms, siekiančioms taikaus ir kuriamojo gyvenimo“, – tokiais ir panašiais žodžiais pagarbino savo valdovus per 100 rusų rašytojų, tarp kurių randame J.Bondarevo, V.Rasputino, N.Drozdovo, V.Potanino ir kitų pavardes.

Netylėjo ir kiti, nemažiau (jeigu nedaugiau dabartinei kartai) žinomi rašytojai – L.Ulickaja, V.Jerofejevas ir kiti PEN klubo nariai. Jie priešingai – pasmerkė ne tik Rusijos vyriausybės veiksmus, bet ir pareiškė viešą pasipiktinimą Rusijos visuomenės informavimo priemonėmis, itin šališkai nušviečiančiomis įvykius Ukrainoje: „Rusijos vyriausybės pozicija mums atrodo ypač pavojinga, Rusijos PEN centras ne kartą sakė apie tai. Mes taip pat pasisakome prieš dezinformuojančią Rusijos visuomenės informavimo priemonių politiką bei neapykantos, agresijos kurstymą masinėje informacijoje.“

Savo pataikūniška pozicija nustebino ir kai kurie Rusijos kino režisieriai. Viktoras Merežko, žinomų tarybinių filmų ,,Giminės“, ,,Atleisk“, ,,Skrydis sapnuose ir tikrovėj“, ,,Vieniša moteris nori susipažinti“ autorius, pasipiktino savo kolegų pareiškimu dėl Ukrainos įvykių. Jo nuomone, Rusija, turi teisę elgtis taip, kaip ji dabar elgiasi: „ Rusija elgiasi taip, kaip privalo elgtis Rusija, gindama Ukrainoje savo šalies piliečius, kaip daro normali, civilizuota, galinga valstybė.“ Na, dėl civilizuotos ir normalios – čia jau skonio reikalas, aišku. Kaip ir garsiausio tarybinio serialo ,,Susitikimo vietos pakeisti negalima“ režisierius S.Govoruchinas, ne kartą nuosekliai gynęs TSRS ambicijas – tenka tik apgailestauti, kad tokie žmonės stojo reakcijos pusėn. Tačiau po tokių pareiškimų imi suprasti, kodėl Rusija yra tokia, kokia yra – juk su tokių režisierių, rašytojų kūryba išaugo ne viena karta… Ir dar artimesni  tampa latvių režisieriaus Viesturio Kairišo žodžiai, pasakyti atsiimant apdovanojimą Rygoje: „Ru­si­jo­je tik pa­vie­niai kul­tū­ros žmo­nės pa­smer­kė vals­ty­bės va­do­vo Vla­di­mi­ro Pu­ti­no ag­re­si­ją Ukrai­no­je. Tai šo­ki­ruo­ja, ta­čiau pa­aiš­ki­na­ma tuo, kad im­pe­ri­jo­je su­kur­ta val­džiai par­an­ki „pad­lai­žių kul­tū­ra.“ Visiškai pritariu latvio menininko nuomonei tik papildau:  šią ,,padlaižių kultūrą“ sukūrė ne dabartinė Rusija, o ilgametė tarybinė tradicija, kai vienu metu menininkai buvo griežtai cenzūruojami, kontroliuojami ir kartu – aprūpinami visomis eiliniam žmogui neprieinamomis gėrybėmis – erdvūs butai, užmiesčio vilos, automobiliai ir kelionės į užsienį. Su viena sąlyga – privalėjai talentingai tarnauti režimui. Ir jie, tie buvę (?) tarybiniai menininkai ištikimai tarnauja iki šiol.

Tad tuo smagiau, kad tarybiniais laikais maištavę rokeriai liko ištikimi tikriesiems roko muzikos principams: nepataikauja valdžiai, nepasiduoda imperinei isterijai ir, kaip senais laikais, pasisako už laisvę, necenzūruojamą žodį ir tikrą demokratiją.

vaivara.lt

2013 02 24

Pamąstymai tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga

Tarptautinę gimtosios kalbos dieną pasitinkame deramai – baigdami prilyginti lietuvių kalbos pamokas mokykloje fiziniam lavinimui ar darbams. Taip jau yra: baigiamasis abitūros egzaminas greitai bus lengvesnis negu kažkada aštuonmetės mokyklos egzaminas. Tai ir suprantama: vienos seniausių pasaulio kalbų mokėjimas nesukuria jokios pridėtinės vertės statistiniam darbams Airijoje besiruošiančiam lietuviui, nesuteikia Lietuvos politikui tokio žavesio kaip, pavyzdžiui, slaviškas akcentas,  o rašyba su nosinėmis ir paukščiukais visuotinais kompiuterizacijos ir išmaniųjų prietaisų laikais baigia virsti kelių mėgėjų hobiu.  Apskritai,  pastaruoju  metu lietuvių kalbos gramatika iš kalbotyros srities sparčiai slenka į politinių mokslų pusę, tad nereikėtų stebėtis, kad net institucijos, kurioms pavesta prižiūrėti ir rūpintis gimtosios kalbos kultūra, sklaida, matyt, negali nuspręsti, ar jie dar filologai ar jau politologai, todėl dažniausiai lietuvių kalbos padėtį stebi, o ne aktyviai ją taiso. skaityti toliau »

2013 02 16

Apie Vasario 16-osios stebuklą

Yra keletas dalykų, kurie man visada kelia nuostabą. Kaskart kylančiame lėktuve pagalvoju – koks vis dėlto nuostabus žmogaus protas – pakelti šitokią  mašiną į orą! Be jokios pompastikos – žaviuosi lėktuvais  ir jų kūrėjais.

Ir taip pat kiekvieną vasario 16 aš negaliu atsistebėti, kaip bebaigiančiame nutautėti, nuskurusiame krašte iš kažkokių dieviškų gelmių prasimušė lietuviškos dvasios šaltinis, kai jau ne tik vardas, bet ir kalba buvo palaidota. Ir kaip šaltinis pamažu virsta upe, taip ir saujelė išsilavinusių pamiršto krašto vyrų sugebėjo sujudinti ir prikelti Tautą, kuri sukūrė naują valstybę – visom įmanom ir neįmanom priemonėm pasinaudodama. Aš galvoju apie savo senelius – vienas dar spėjo pabūti savanoriu 1918 – 1919 metais. Užsispyręs žemaitis – nemokėjo nei groti, nei tuo labiau natų skaityti. Bet patiko maršai ir nusprendė, kad gros. Ir grojo – net penkerius metus Panevėžio kažkokio pulko kariniame orkestre. Kitas senelis pradėjo nuo raštininko tarnybos Žasliuose, baigė mokytojų seminariją ir mokytojavo. Inteligentiškas, kuklus mažų miestelių mokyklų vedėjas, patriotas ir nuostabus žmogus. Tokie turbūt ir buvo tie lietuviai, kurie padarė stebuklą – sukūrė Lietuvą, ją apgynė, turbūt net negalvodami, kad daro žygdarbius. Jie taip norėjo ir taip nusprendė – Lietuva turi būti. Ir nuo tada ji yra – laisva, okupuota, vėl laisva – bet Lietuva. skaityti toliau »

2012 11 02

Apie Vėlines ir patriotizmą

Kiekvienais metais per Vėlines lankausi Rasų kapinėse. Viena, kad ten palaidota mano močiutė, o antra – visada einu aplankyti žymiųjų lietuvių kapų ir uždegti jiems žvakelę. Šiemet – tas pats maršrutas: senelių, tėvų kapai ir paskutinis sustojimas – Rasos. Einant pas močiutę, reikia praeiti karių, žuvusių 1920-21metais kovose už Vilnių, kapus ir du paminklus: vieną lietuviams, kitą – lenkams. Vainikus čia padeda Lenkijos ambasada –  pastarosios garbei reikia pasakyti, kad visiškai vienodi vainikai stovi prie abiejų paminklų.

Šiemet prie lenkiško paminklo pūpsojo pompastiškas AWPL vainikas: su lenkiška dvispalve perjuostas impozantiško dydžio vainikas, matyt, buvo pergalės rinkimuose išraiška – maždaug, laimėjom tada, laimėsim ir dabar. Prie paminklo žuvusiems lietuviams susigūžę tupėjo du mažyčiai krepšeliai kukliais, vos įžiūrimais užrašais: vienas – nuo LRS pirmininkės, kitas- iš prezidentūros. Aišku, puokštės ar vainiko dydis nėra lemiamas veiksnys pagarbai išreikšti, bet visgi – tokiais krepšeliukais paprastai puošiami eiliniai Karveliškių kapai; iš valstybės vadovų už laisvę žuvusiems kariams tikėčiausi visgi kažkokių išskirtinesnių puokščių, su gerai perskaitomais užrašais. Dabar gi tenka beveik pritūpti, kad galėtum įskaityti tris ar keturis žodžius. skaityti toliau »

2012 08 19

Pamiątka od Smetony:-)

Atidirbinėju seną skolą – baigiu iššifruoti interviu ir parašyti straipsnį apie puikų žmogų, politinį kalinį Adolfą Ajonį. Biografija – kaip didelės dalies prieškario lietuvių inteligentų: augo didelėje valstiečių šeimoje, metė dvasininko mokslus, dėl ko neteko tėvų paramos, tapo mokytoju, mokytojavo išlaisvintame Vilniuje, dėl ko turėjo nemalonumų su kai kuriais vietiniais lenkais, per karą dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, po karo išvežtas į lagerius, po lagerių – varganas gyvenimas tarybų Lietuvoje… Netgi sulaukęs itin garbaus amžiaus – 98-uosius metus, nepraradęs sveiko proto ir humoro jausmo. Ypač man rūpėjo paklausyti istorijų apie gyvenimą Vilniaus krašte nuo 1939 metų, nes ir mano senelis tais pačiais metais atvyko į Vilnių dirbti mokytoju. Bet senelio prisiminimų, deja, užrašytų neturiu, tad džiaugiuosi ir svetimais pasakojimais apie tą laikmetį. skaityti toliau »

2012 06 20

Atostogų vaizdeliai

Surandi mažytį langelį tarp darbų trumpoms atostogoms, išvažiuoji į kaimą ir kaip tyčia, staiga visiems tampi neatidėliotinai reikalingas. O ir psichologai rašo, kad penkių atostogos – visiški niekai. Bet net ir kalbėdama telefonu ar rašydama laiškus, klausausi paukščių, žiūriu į žydinčią pievą ir žinau: vis tiek – atostogos. Aišku, kaip visada apgavo sinoptikai: žadėjo šią savaitę trisdešimtinius karščius, bet teko tenkintis vėsiu lietuvišku birželiu, su pūkuotais debesimis ir už jų kyšančia mieguista saule.

Miestiečiui kaime visada yra kuo stebėtis: dieną naktį nenutylantys paukščių balsai, vasaros kvapai aiškiai primena, kad vis dėlto poilsiauji. Savo laiku bebrų pulkai patvenkė mažus upelius ir suformavo keletą nedidelių pelkių, kuriose namus rado daugybė paukščių. Jau antri metai vienoje iš pelkių apsigyveno gulbių giesmininkių šeimyna. Pavasarį įnirtingai atkovojusi savo namus iš kitos gulbių poros, kuri taikėsi įsikurti toje pačioje pelkėje, gulbės dabar mėgaujasi savo išskirtine teise į pelkę ir jau vedžiojasi būrelį pilkų geltonsnapių. Antys ir kiti mažesni vandens paukščiai joms netrukdo: gulbės pavydžiai saugo teritoriją tik nuo kitų gulbių. skaityti toliau »

2012 04 19

,,Pragiedrulių“ apdovanojimus įteikus

Baigėsi dar vienas ,,Pragiedrulių“ konkursas, jau dešimtasis. Konkurso organizatoriai – Lietuvos radijo ir televizijos komisija bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Startavęs 2002 metais kaip geriausių kultūrinių televizijos laidų konkursas, renginys augo, tobulėjo: po kelių metų konkurse ėmė dalyvauti ir radijo laidos. O paskui jis gavo simbolišką ,,Pragiedrulių“ vardą, tarsi pratęsdamas Vaižganto pranašiškus žodžius – vaizdai kovos dėl kultūros. Kasmet buvo tobulinama vertinimo tvarka – pradžioje nacionalinės ir vietinės televizijos ir radijo kompanijos buvo vertinamos atskirai, tačiau jau keli metai konkursas yra vientisas – niekam jokių lengvatų ar nepelnyto iškėlimo.

Šiemet konkurse dalyvavo 52 laidos: 23 radijo ir 29 televizijos laidos, nuo visiškai mėgėjiškų, o kartais net profaniškų laidų iki beveik tobulų, nepaprastai nuoširdžių ir jaudinančių kūrinių. skaityti toliau »

2012 02 19

Po referendumo

Ne, aš nerašysiu politinių įžvalgų apie Latvijos referendumą – pilni portalai, o kas moka – gali ir latviškai pasiskaityti. Aš tiesiog labai džiaugiuosi, kad latviams referendumas pavyko. Vadinasi, dar yra idėjų, kurios gali mus suvienyti ir, atmetus visus darbus, eiti kovoti už jas. Visą šeštadienio vakarą ir pusę nakties sekėme kaip keičiasi balsavimo rezultatai, kol pagaliau su palengvėjimu atsidusome – yra! Atgal nebepasuksi, kad ir kaip visokie lindermanai skeryčiotųsi. Kad ir ką berašytų ar sakytų Kremliaus emisarai, Latvija įrodė esanti subrendusi tauta, apgynusi vieną pamatinių valstybingumo ir tautiškumo stulpų – kalbą.

Tačiau šiame džiaugsme bent aš jaučiu tam tikrą kartėlį, kad mes, lietuviai, per mažai palaikėm brolius latvius. Po referendumo Lietuvos politikai saldžiai suokė apie pavykusį referendumą – bet kur jie buvo prieš jį? skaityti toliau »