Mėnesinis archyvas: 2011 m. spalio mėn.

Jeigu reikia laikytis kelių etikos kodeksų, geriausiai nesilaikyti nė vieno?

Viename susitikime kolega iš Rusijos mestelėjo aforizmą: ,,Rusijos įstatymų griežtumą kompensuoja tai, kad juos neprivalu vykdyti.“ Pasijuokėm. Ir ko čia juoktis, kai pagalvoji – o Lietuvoje kitaip?

Yra toks mūsų visų mylimas ir nuolat redaguojamas Visuomenės informavimo  įstatymas. 22 str.6 d. skaitome :

Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas visuomenei informuoti apie savo veiklą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip. Toliau skaityti Jeigu reikia laikytis kelių etikos kodeksų, geriausiai nesilaikyti nė vieno?

Visos jos vienodos…ta prasme televizijos

Pamąstymus ta tema galėčiau sutraukti į vieną išplėstinį ilgesnį sakinį: nepatenkintieji lietuviškų televizijų kokybe turėtų jaustis maloniai, nes nacionalinių transliuotojų programomis yra nepatenkinta didelė dalis Europos ir netgi Amerikos žiūrovų – toks solidarumas itin komfortiškai turėtų nuteikti pakritikuoti mėgstančius lietuvius. Neseniai teko dalyvauti diskusijoje pakankamai reikšmingu pavadinimu  ,, Kaip jie šoka, groja ir dainuoja – mūšis dėl žiūrovų“. Nors kalba ėjo apie Lenkijos situaciją, tai – neblogas pretekstas pasvarstyti ir apie lietuviškus reikalus, nors gal ir ne viską galima lyginti, ypač vertinant rinkos dydžius.

Tad kaipgi šoka ir dainuoja Lenkijos televizijos? Panašiai kaip ir pas mus – ieško talentų, paskui juos ilgas savaites spaudžia prie darbo, kad atidirbtų su kaupu tuos pinigus, kurie į juos buvo investuoti.  Kažkam tai nepatinka, bet daugumai vis dėlto patinka, ir netgi labai. Toliau skaityti Visos jos vienodos…ta prasme televizijos

Lietuviški-lenkiški monologai

Kiek netikėtai teko lankyti vienoje Vilniaus ligoninėje artimą žmogų po insulto. Palatoje – jos likimo draugės, sunkesnės ar lengvesnės ligonės. Šalia mirtimi vaduojasi senyva lenkė. Ją atėjusi lankyti jaunutė anūkė, pirmąsyk iš arti pamačiusi, kaip artėja mirtis, blaškosi, nesulaukdama ateinančios mamos. Į palatą niūriai įžengia tvirta kaip ąžuolas slaugė ir ima profesionaliai tvarkyti ir vartyti jau į Dangaus vartus besibeldžiančią senolę. Anūkė, tipiškų bruožų vietinė lenkaitė margais drabužėliais, siūlosi slaugei padėti: abi kalbasi lietuviškai, reikia pripažinti, visai neblogai, o jaunoji – visai netgi puikiai. Kai slaugė trumpam išeina iš palatos, neištveriu. Juk slaugė yra lenkė, sakau, kalbėkit lenkiškai, bus abiem lengviau. Mergina sustingsta iš nuostabos, bet patarimą priima. Toliau bendravimas eina kaip sviestu pateptas. Abi moterys greit išsprendžia susidariusius nepatogumus ir, kai suplukusi pro duris įgriūva tiesiai iš darbo atbėgusi mama, dauguma reikalų jau yra sutvarkyta. Paaiškėja, kad slaugė yra beveik iš mamos gimtojo kaimo ir netgi esama bendrų pažįstamų, kuriuos moteriškės, nepaisydamos padėties tragizmo, negarsiai ,,po prostu“ apkalbinėjo. Atsisveikindama  užverktose merginos akyse mačiau mažytę simpatijos liepsnelę, kurią karts nuo karto prisimenu. Ir tada galvoju: ko reikia, kad ji neužgestų? Toliau skaityti Lietuviški-lenkiški monologai