Lietuviški-lenkiški monologai

Kiek netikėtai teko lankyti vienoje Vilniaus ligoninėje artimą žmogų po insulto. Palatoje – jos likimo draugės, sunkesnės ar lengvesnės ligonės. Šalia mirtimi vaduojasi senyva lenkė. Ją atėjusi lankyti jaunutė anūkė, pirmąsyk iš arti pamačiusi, kaip artėja mirtis, blaškosi, nesulaukdama ateinančios mamos. Į palatą niūriai įžengia tvirta kaip ąžuolas slaugė ir ima profesionaliai tvarkyti ir vartyti jau į Dangaus vartus besibeldžiančią senolę. Anūkė, tipiškų bruožų vietinė lenkaitė margais drabužėliais, siūlosi slaugei padėti: abi kalbasi lietuviškai, reikia pripažinti, visai neblogai, o jaunoji – visai netgi puikiai. Kai slaugė trumpam išeina iš palatos, neištveriu. Juk slaugė yra lenkė, sakau, kalbėkit lenkiškai, bus abiem lengviau. Mergina sustingsta iš nuostabos, bet patarimą priima. Toliau bendravimas eina kaip sviestu pateptas. Abi moterys greit išsprendžia susidariusius nepatogumus ir, kai suplukusi pro duris įgriūva tiesiai iš darbo atbėgusi mama, dauguma reikalų jau yra sutvarkyta. Paaiškėja, kad slaugė yra beveik iš mamos gimtojo kaimo ir netgi esama bendrų pažįstamų, kuriuos moteriškės, nepaisydamos padėties tragizmo, negarsiai ,,po prostu“ apkalbinėjo. Atsisveikindama  užverktose merginos akyse mačiau mažytę simpatijos liepsnelę, kurią karts nuo karto prisimenu. Ir tada galvoju: ko reikia, kad ji neužgestų?

****

Neseniai teko važiuoti į Vokietiją. Niekur nedingsi, į Vokietiją gali patekti, tik pervažiavęs visą Lenkiją. Kadangi Lietuvoje įtampa tarp lenkų ir lietuvių jau sproginėjo per siūles, važiavau irzliai nusiteikusi. Na, galvoju, tik tegu kas nors mane užkabina – paaiškinsiu, kas ko nesupranta. Pavakare, įveikę beveik tūkstantį kilometrų, sustojame viešbučio kieme pasienio miestelyje. Keletas jaunų lenkų prie durų rūko ir įdėmiai žiūri mūsų pusėn. Pasišiaušiu kaip šunį išvydusi katė, bet po kiek laiko suprantu, kad vaikinus domina tik automobilio modelis: patamsyje, ko gero, jie net neįžiūrėjo numerio. Jokio įspūdžio ,,skriaudikų iš Lietuvos“  dokumentai nepadarė ir viešbučio administratoriui. Nesėkmingai pabandęs ištarti mano pavardę jis kruopščiai nurašė ją nuo asmens kortelės ir padavė kambario raktus. Per vakarienę tas pats vaikis atnešė desertą, kurio neužsakėme – dovana nuo šefo, nusišypsojo. Tai ką jis, velniai griebtų, laikraščių neskaito ar interneto neturi, galvoju sau. Bet panašu, kad jam rūpi tik tai, kokį įspūdį aš išsivešiu iš viešbučio. Lietuvos lenkų švietimo reikalai tikrai neįėjo į šio jaunuolio interesų ratą.

****

Grįždami sustojome kitame miestelyje, visai netoli garsiosios Vžešnios,  su kurios įvykiais vietinėje lenkų spaudoje buvo lyginamas lenkiškų Lietuvos mokyklų streikas. Na, galvoju, jau čia tai tikrai kas nors, bet bus. Mano politinio švietimo entuziazmas pasibaigė ties viešbučio registracijos biuru, kai pamačiau, kaip jauna lenkaitė į svečio šalies grafą užrašė: Latvija. Mieloji, sakau demonstratyviai, mes esame iš Lietuvos, iš Vilniaus – ir pasiruošiu bent jau piktam žvilgsniui iš jos pusės. Oi, labai atsiprašau, – sumišusi skubiai perbraukė Lotwa ir parašė Litwa. Ir tai viskas?! Ir ji, gyvendama Vžešnios pašonėje, gali sumaišyti Latviją su Lietuva?  Šitiek tonų popieriaus prirašyta, internetas mirga skambiomis antraštėmis apie skriaudžiamus lenkų moksleivius – ir visa tai lenkams nerūpi? Panašu, kad tikrai nerūpi, išskyrus tuos, kurių gerbūvis tiesiogiai priklauso nuo to, ar yra problemų; o jeigu jų nėra, tai tiesiog jas būtinai sukuria.

****

Neseniai viename interneto forume buvau vieno Lietuvoje gyvenančio lenko užsipulta, kad didžiuojuosi savo seneliu mokytoju, kuris 1939 metais atvažiavo į sugrąžintą Vilnių dėstyti lietuvių kalbos. Nėra prasmės kartoti įžeidimų, galų gale ir kalba ne apie tai. Buvau sutrikusi po šito išpuolio: gal tikrai kažko nesuprantu ir ne taip kažką pasakiau? Kadangi lietuvių draugų nuomonė buvo, suprantama, daugiau negu aiški, paskambinau savo senam bičiuliui į Lenkiją pasiguosti. ,,Chołota“, – vienu būdingu žodžiu įvertino savo tautietį jis. Ir pasipiktino, kad tokie, kaip tas, daro gėdą lenkams, nes atvažiuoja į svetimą šalį ir įsivaizduoja esą aukštesnės rasės ir galį mokyti kitus kaip gyventi. ,, Sėdi svetimuose namuose ir tegu laikosi tų namų tvarkos, o jeigu nepatinka – apsisukęs gali grįžti atgal,“-  kategoriškai nukirto. Akivaizdu, kad bendražmogiško supratimo žmonėse yra gerokai daugiau, nei mums kartais atrodo iš kokių nors pavienių nuvylusių atvejų.

****

Tą savaitę, kai Lenkijos URM mokėjo pašalpas pirmokams, turėjau eiti į kirpyklą. Mano kirpėja B. – lenkė, puikiai kalbanti lietuviškai, tikra vilnietė, jos ir seneliai, ir tėvai gyveno Vilniuje. B. pasitiko mane įsitempusi, nors ne kartą esame draugiškai  pasikalbėjusios įvairiom gyvenimiškom temom. Žodis po žodžio vis gi priartėjame prie politikos, nors ir iš moteriškos pusės – pradžiai  iš visų pusių pavartome į meilės pinkles pakliuvusį politiką. Pirmoji neištveria B. Tegu juos velniai, tuos politikus, – karščiuojasi kirpėja, –  dėl savo kažkokių ambicijų kursto įtampą ir neleidžia žmonėms ramiai gyventi – ir pasakoja lenkų gynėjais pasiskelbusių veikėjų istorijas, kurių daugumą, kaip paaiškėja, pažįsta asmeniškai. Viskas dėl pinigų – vieningai sutariame ir gerdamos kavą svarstome, ką reiktų daryti, kad Lietuvoje visiems būtų geriau gyventi,  lietuvišką pokalbį pastiprindamos lenkiškais posakiais. Jaučiu, kaip B. atšyla, nes suvokia, kad  atskiriu nešvarius žaidimus žaidžiančius Vilnijos politikus ir lenkus; B. net nepatogu, kad ji galėjo galvoti, jog aš turiu jai kažkokių pretenzijų dėl LLRA veiksmų – išties, kas gali trukdyti bendrauti žmonėms, jeigu jie nori bendrauti? Nepaklausiau,  ar B. paėmė 1000 zlotų iš Lenkijos ambasados; net jeigu ir paėmė, man tai netrukdys su ja toliau bendrauti, nes B. nėra blogesnė už kyšius imantį valdininką ar kontrabandą per Nemuną plukdantį lietuvį. Gal net geresnė, jeigu patikiu jai savo galvą ir plaukus?

Bet tai yra mudviejų su B. taika   – o kaip jos pasiekti įtarimų ir pykčio persisunkusioje Vilnijos žemėje?

Pabaigoje įprastai turėtų būti kažkoks moralas, bet jo nebus, nes, prisipažinsiu, neturiu ką pasiūlyti. Kaip sakydavo mano senelis, gerų žmonių pasaulyje yra daugiau, nors žiūrint į dabartinę Lietuvą, labai sunku tuo patikėti. Dabartinės Lietuvos kelias neilgas, tik dvidešimt metų, bet jau tiek daug spėjom prigadinti, kad taisymui vargu ar užteks dar dvidešimties metų – jeigu, žinoma, Dievas juos Lietuvai duos. Bet jeigu vis dėlto duos – būtų gerai juos pragyventi kuriant, o ne griaunant, ir tikint, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, gerų žmonių yra vis dėlto daugiau.

1 komentaras

  1. Ačiū už puikų, protingą straipsnį. Tik gaila, kad Tomaševskis su chebra jo neperskaitys. O ir perskaitę ko gero nesuprastų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Saugumo kodas: