Jeigu reikia laikytis kelių etikos kodeksų, geriausiai nesilaikyti nė vieno?

Viename susitikime kolega iš Rusijos mestelėjo aforizmą: ,,Rusijos įstatymų griežtumą kompensuoja tai, kad juos neprivalu vykdyti.“ Pasijuokėm. Ir ko čia juoktis, kai pagalvoji – o Lietuvoje kitaip?

Yra toks mūsų visų mylimas ir nuolat redaguojamas Visuomenės informavimo  įstatymas. 22 str.6 d. skaitome :

Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas visuomenei informuoti apie savo veiklą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.

Kitas, man mažiau žinomas įstatymas, bet dėl to ne mažiau svarbus,  skelbia:

16(1) straipsnis. Valstybės tarnautojų teisė dirbti kitą darbą

1. Valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą atlyginimą (toliau – dirbti kitą darbą), jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.(Valstybės tarnybos įst.)

Nedideliame rytų Lietuvos rajone gyvena du laikraščiai: Švenčionių krašto žinios ir Žeimenos krantai. Situacija labai įprasta daugeliui Lietuvos rajonų: kaip taisyklė, rajonuose yra mažiausiai du laikraščiai, iš kurių – vienas senas, einantis dar nuo tarybinių laikų,  ir naujas – vietinio verslo ar kokios nors politinės jėgos proteguojamas arba jų ir įkurtas.  Jeigu Lietuvos mastu tokie dalykai sunkiau identifikuojami – kam konkrečiai priklauso laikraštis, tai rajone, kur žmonės daugiau mažiau vieni kitus žino, sunku nuslėpti laikraščio publikacijų tikrąjį tikslą ar priklausomybei kuriai nors verslo grupei. Dar sunkiau tai padaryti tuo atveju, kai laikraščio vyriausioji redaktorė kartu yra ir savivaldybės tarnautoja. Akivaizdu, kad sėdint vyriausiosios specialistės ir vyriausiosios redaktorės kėdėse neįmanoma yra nesupainioti viešųjų ir privačių interesų – bet kam tas rūpi? Prieš porą metų Dainius Radzevičius išsamiai aprašė šią visiškai sveiku protu nesuvokiamą situaciją jau buvo aprašęs, su retoriniu, kaip paaiškėjo, klausimu:  ,,Kodėl Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nepasidomi, kaip redaktorė ir tarnautoja viename asmenyje tinkamai atskiria viešus ir privačius interesus? Ar Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija gali tarti savo žodį, kaip ji vertina tokius leidėjus ir redaktorius?“  Kyla natūralus klausimas: kuriems galams tie kodeksai, įvairių rangų komisijos, jeigu viename mažyčiame rajone negalima tvarkos įvesti ir išsiaiškinti, gali savivaldybės administracijos darbuotoja kartu dirbti ir laikraštyje ar ne?

Savivaldybė skiria lėšas informacijai viešinti – kam dalinti pinigus svetimiems, jeigu galima atiduoti ,, teisingai“ dirbančiai tarnautojai, juolab nuolat po ranka esančiai – per koridorių į kabinetą nueini, ir į redakciją vaikščioti nebūtina. Žodžiu, rojus – ne gyvenimas, tiek valdžiai, tiek redakcijai. Tik laikraštis tada kieno: mero (bet kodėl tada savininku nurodytas kitas žmogus)? Savivaldybės (nes tik jį reklamuoja savivaldybės tinklapis)? Partijos? Berods, tiek partijai, tiek savivaldybei įstatymas neleidžia turėti laikraščio?

Kalbėti apie tai, kad nesilaikoma valstybės tarnautojo ar žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso kalbėti kaip ir nebeišeina: jeigu įstatymas neturi jokios galios, tai kurioje vietoje tokiu atveju yra kodeksai? Būtent, jie ten.

Tad ir aš, kaip kolega Dainius, retoriškai paklausiu: ko gi pykstam, broliai lietuviai, kad mus vis sumaišo ir taip dažnai užsienyje vadina rusais? Ar tikrai taip jau labai nuo jų skiriamės?

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Saugumo kodas: