Ne, aš nerašysiu politinių įžvalgų apie Latvijos referendumą – pilni portalai, o kas moka – gali ir latviškai pasiskaityti. Aš tiesiog labai džiaugiuosi, kad latviams referendumas pavyko. Vadinasi, dar yra idėjų, kurios gali mus suvienyti ir, atmetus visus darbus, eiti kovoti už jas. Visą šeštadienio vakarą ir pusę nakties sekėme kaip keičiasi balsavimo rezultatai, kol pagaliau su palengvėjimu atsidusome – yra! Atgal nebepasuksi, kad ir kaip visokie lindermanai skeryčiotųsi. Kad ir ką berašytų ar sakytų Kremliaus emisarai, Latvija įrodė esanti subrendusi tauta, apgynusi vieną pamatinių valstybingumo ir tautiškumo stulpų – kalbą.

Tačiau šiame džiaugsme bent aš jaučiu tam tikrą kartėlį, kad mes, lietuviai, per mažai palaikėm brolius latvius. Po referendumo Lietuvos politikai saldžiai suokė apie pavykusį referendumą – bet kur jie buvo prieš jį? Toliau skaityti Po referendumo →

Pamenu, prieš keletą metų grupė jaunuolių per Nepriklausomybės dieną nuvyko į Švenčionių rajone esančią J. Pilsudskio tėviškę ir ten iškėlė Trispalvę. Pagalvojau tada: gaila, kad manęs ten nebuvo. Tad pakviesta vykti  į Šalčininkus, išvažiavau ilgai nemąstydama.

Kaip žinia, tądien į Šalčininkus vyko ir Lenkijos prezidentas. Deja, iš šono žiūrint atrodė, kad ne Lietuvos Nepriklausomybės dienos švęsti, o išklausyti vietinių lenkų apie lietuvių jiems daromas ,,skriaudas“. Spaudoje buvo minėta, kad B.Komorovskiui esą visas maišas įteiktas.

Aukšto svečio atvykimo proga (nors gali būti, kad ir švenčių proga) šalčininkiečiai gerai nuvalė kelius ir net kelkraščius, tad kelionė buvo be rūpesčių. Nuo Vilniaus iki Šalčininkų suskaičiavau gal penkias vėliavas – visos jos kabėjo tik prie valdiškų įstaigų – Lietuvos pašto, mokyklų ir viena prie parduotuvės Jašiūnuose. Negausiai. Kita vertus, likusioje Lietuvoje dažną reikia raginti per šventes neužmiršti vėliavas kabinti, tad beliko tenkintis, kad svetimų vėliavų nekabina – vis pretekstas šiokiam tokiam džiaugsmui. Toliau skaityti Kaip mes šventėme Vasario 16-tąją Šalčininkuose →