Surandi mažytį langelį tarp darbų trumpoms atostogoms, išvažiuoji į kaimą ir kaip tyčia, staiga visiems tampi neatidėliotinai reikalingas. O ir psichologai rašo, kad penkių atostogos – visiški niekai. Bet net ir kalbėdama telefonu ar rašydama laiškus, klausausi paukščių, žiūriu į žydinčią pievą ir žinau: vis tiek – atostogos. Aišku, kaip visada apgavo sinoptikai: žadėjo šią savaitę trisdešimtinius karščius, bet teko tenkintis vėsiu lietuvišku birželiu, su pūkuotais debesimis ir už jų kyšančia mieguista saule.

Miestiečiui kaime visada yra kuo stebėtis: dieną naktį nenutylantys paukščių balsai, vasaros kvapai aiškiai primena, kad vis dėlto poilsiauji. Savo laiku bebrų pulkai patvenkė mažus upelius ir suformavo keletą nedidelių pelkių, kuriose namus rado daugybė paukščių. Jau antri metai vienoje iš pelkių apsigyveno gulbių giesmininkių šeimyna. Pavasarį įnirtingai atkovojusi savo namus iš kitos gulbių poros, kuri taikėsi įsikurti toje pačioje pelkėje, gulbės dabar mėgaujasi savo išskirtine teise į pelkę ir jau vedžiojasi būrelį pilkų geltonsnapių. Antys ir kiti mažesni vandens paukščiai joms netrukdo: gulbės pavydžiai saugo teritoriją tik nuo kitų gulbių. Toliau skaityti Atostogų vaizdeliai →