Surandi mažytį langelį tarp darbų trumpoms atostogoms, išvažiuoji į kaimą ir kaip tyčia, staiga visiems tampi neatidėliotinai reikalingas. O ir psichologai rašo, kad penkių atostogos – visiški niekai. Bet net ir kalbėdama telefonu ar rašydama laiškus, klausausi paukščių, žiūriu į žydinčią pievą ir žinau: vis tiek – atostogos. Aišku, kaip visada apgavo sinoptikai: žadėjo šią savaitę trisdešimtinius karščius, bet teko tenkintis vėsiu lietuvišku birželiu, su pūkuotais debesimis ir už jų kyšančia mieguista saule.
Miestiečiui kaime visada yra kuo stebėtis: dieną naktį nenutylantys paukščių balsai, vasaros kvapai aiškiai primena, kad vis dėlto poilsiauji. Savo laiku bebrų pulkai patvenkė mažus upelius ir suformavo keletą nedidelių pelkių, kuriose namus rado daugybė paukščių. Jau antri metai vienoje iš pelkių apsigyveno gulbių giesmininkių šeimyna. Pavasarį įnirtingai atkovojusi savo namus iš kitos gulbių poros, kuri taikėsi įsikurti toje pačioje pelkėje, gulbės dabar mėgaujasi savo išskirtine teise į pelkę ir jau vedžiojasi būrelį pilkų geltonsnapių. Antys ir kiti mažesni vandens paukščiai joms netrukdo: gulbės pavydžiai saugo teritoriją tik nuo kitų gulbių.
Mažesnėje pelkėje krūmuose pasislėpusi griežlė šaukia lietų. Atpažįstu ją tik iš balso , nė karto nemačiau, kaip atrodo. Prietarai prietarais, bet per atostogas jai dažnai pavyksta lietų iškviesti. Bet ir lietus nėra blogai – nebereikia gėlynų laistyti.
Kitoje pelkėje ant išdžiūvusių medžių įsikūrė suopių pora. Nėra mylimi kaimynai – ne kartą teko matyti, kaip į krūvą susimetę mažesni paukščiai įnirtingai vijo rudaplunksnį plėšrūną. Kol suopių nebuvo, kažkur pelkės žolėse suko lizdą pempė, rytais išsivesdama savo kuoduotus vaikučius pasivaikščioti po mūsų kiemą. Šiemet pempės nėra – matyt, rado saugesnę vietą.
Užtat kasmet čia kuriasi vis daugiau gervių. Nors straipsniuose rašoma, kad tai gana baugštus paukštis, ne kartą mačiau gervių porelę, drąsiai vaikštinėjančią po pamiškėje esančius žmonių daržus. Beje, gulbės gervėms nejaučia didelių simpatijų – bandančios pažvejoti pelkėje gervės būna šiurkščiai gulbių išbaramos – bet ir gervės atsako tuo pačiu, grubiai kriokdamos paukštiškus keiksmažodžius.
Dar vienas keikūnas kieme – varnėnas. Nepasisekė vargšui pasirinkti gyvenamąją vietą, susisuko lizdą namo pastogėje, tiesiai virš lauko durų. Kad ir kaip stengiamės neišgąsdinti paukščio, visgi karts nuo karto darydami duris išbaidome į savo namus su kirminu snape skrendantį varnėną. Paukščio pykčiui tada nėra ribų: garsiai burbdamas varnėniškus prakeiksmus, jis tupi ant artimiausio medžio šakos, laukdamas, kada gi pagaliau jis galės saugiai parnešti maistą namo. Nors per langą lipk, kad varnėno vaikučiai alkani neliktų…
Didžiulis jazminų krūmas skleidžia nostalgiškus kvapus. Žiedų tiek daug, kad jazminų kvapas sklinda po visą kiemą. Jazminams jaučiu didžiulę simpatiją – tai mano vaikystės kvapas. Pamenu, pas mano senelį Žemaitijoje, augo milžiniškas jazminų krūmas, nuo kurio irgi kvepėdavo visas nemažas senelio sodybos kiemas. Šalia jazmino plačiai atmetusi šakas stovėjo didžiulė vinkšna. Senelis, tikras dainų apdainuotas lietuvis žemdirbys, gyveno absoliučiu gamtos ritmu – vasarą keldavosi saulei tekant ir iki vidurdienio šienaudavo. Įdienojus grįždavo iš pievų ir, susitvarkęs ūkio darbus, po pietų per didžiausius karščius pasimesdavo po vinkšna vatinuką ir saldžiai po jos šakų vainiku numigdavo. Nenuostabu, kad išgyveno beveik šimtą metų…
Sodyboje, tarp dviejų klevų, išsitempėme hamaką – poilsiui su knyga. Ir vis nėra kada prigulti – kažkas skambina, kažkas rašo ir prašo skubiai atsakyti. Pavydžiu žmonėms, kurie gali per atostogas atostogauti: mobilius išjungia, kompiuterius palieka namie, draugus pespėja netrukdyti, o priešus pasiunčia po velnių – iki atostogų pabaigos.