Atidirbinėju seną skolą – baigiu iššifruoti interviu ir parašyti straipsnį apie puikų žmogų, politinį kalinį Adolfą Ajonį. Biografija – kaip didelės dalies prieškario lietuvių inteligentų: augo didelėje valstiečių šeimoje, metė dvasininko mokslus, dėl ko neteko tėvų paramos, tapo mokytoju, mokytojavo išlaisvintame Vilniuje, dėl ko turėjo nemalonumų su kai kuriais vietiniais lenkais, per karą dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, po karo išvežtas į lagerius, po lagerių – varganas gyvenimas tarybų Lietuvoje… Netgi sulaukęs itin garbaus amžiaus – 98-uosius metus, nepraradęs sveiko proto ir humoro jausmo. Ypač man rūpėjo paklausyti istorijų apie gyvenimą Vilniaus krašte nuo 1939 metų, nes ir mano senelis tais pačiais metais atvyko į Vilnių dirbti mokytoju. Bet senelio prisiminimų, deja, užrašytų neturiu, tad džiaugiuosi ir svetimais pasakojimais apie tą laikmetį.

Taigi, A.Ajonis perkeliamas į Paberžės valsčiaus Gruodžio kaimo pradinę mokyklą 1939 metais. Per pusę metų jaunam mokytojui pavyko vaikus išmokyti susikalbėti lietuviškai ar bent jau suprasti , kas lietuviškai kalbama. A.Ajonis pasakojo, kad jis gerai sutarė su  vietiniu jaunimu, rengdavo kartu šventes, pasilinksminimus, kartu lankydavo gegužines pamaldas.  ,, Vienam jaunuoliui paskolinau dviratį, nusivežiau į Lietuvą, grįžęs pasakojo, kaip jam Lietuva patiko, sako, gražiau, kaip pas juos, t.y. Vilniaus krašte“, – šypsojosi senukas. Prasidėjus Lietuvos piliečių pasų išdavimui, dauguma gyventojų pasirinko lietuvių tautybę. Tokia aktyvi naujojo mokytojo veikla nepatiko buvusiam Gruodžio mokyklos mokytojui Pavlovskiui ir vienam kitam vietos gyventojui, tad dažnai prie mokyklos durų po nakties mokyklos vedėjas rasdavo prisegtus grasinančius laiškelius. Netekęs kantrybės Pavlovskis su sėbrais nusamdė keletą kriminalinių žaliūkų, kad šieji įkrėstų proto nekenčiamam ,,litvinui.“ Banditėlių būta ganėtinai žioplų, nes užpuolė ir prikūlė niekuo dėtą žmogų, o Pavlovskis su savo bendrais atsidūrė  Bajorų kalėjime.  Beje, pasikeitus valdžiai, Pavlovskis, kaip ,,fašizmo auka“ iš kalėjimo buvo paleistas, kaip ir priklauso, tapo aktyvus tarybinis veikėjas, organizavo komjaunimo veiklą ir, norėdamas atkeršyti, per švietimo skyrius ieškojo A.Ajonio, tačiau nesėkmingai, nes pastarasis tuo metu užbaiginėjo mokslus Ukmergės mokytojų seminarijoje.

Bet toli gražu ne su visais lenkais A.Ajonio santykiai buvo tokie įtempti. Apskritai,  apie vietinius to meto lenkus buvęs mokytojas pasakoja su humoru ir lengva ironija. Jo brolis nuomavęsis Vilijampolėje kambarį. Šeimininkai vadino save lenkais, ir tarpusavyje, savaime suprantama, kalbėjo lenkiškai. Kartą brolis paklausė – kodėl šie neklauso žinių iš Varšuvos? ,,Tai kad  mes nieko nesuprantam“,- geraširdiškai prisipažino šeimininkai. O žinių klausytis norėjosi, tad broliui tekdavo išversti žinias į lenkų kalbą. Tokie va buvo lenkai. Tarp savęs lenkiškai kalbėjo, bet lietuviškai, aišku, mokėjo, – pasakojo A.Ajonis.

Kita istorija – iš Ukmergės. Pirmosios rusų okupacijos metu atėjo dvi vietinės moteriškės į parduotuvę maisto, o pinigai dar buvo litai, bet jau labai nuvertinti: dešros kilogramas kainavo 10 litų. Taigi, stovi dvi lenkės iš Ukmergės pakraščio, paupio – ten vietiniai save vadino lenkais, nors lenkiškai, anot A.Ajonio, mokėjo prasčiau negu jis, – ir tariasi, ką dabar daryti: negi sidabrinius 10 litų mokėsi dabar, kada anksčiau toji dešra ir lito nekainavo.  Pasvarsčiusios nutarė, kad dešros nepirks – niech będzie pamiątka od Smetony. Ir parsinešė monetą namo.

Klausiu senolio, nejau Ukmergėje būta lenkų? Visur jų buvo tokių, kurie namie kalbėdavo lenkiškai, o išėję į gatvę – lietuviškai,  – juokiasi pašnekovas. Pasitaikydavo ir kuriozų: įstoja, būdavo, jaunikaitis į lenkų organizaciją, o kai susipyksta tarpusavyje ar su kokiu vyresniuoju – tas pats jaunuolis kitą dieną įstoja į šaulius. Reikėjo gyventi tokiais laikais, kad tokius šposus žinotum.

Nejau už tokius šposus neduodavo į kailį? – nesitiki man. Tarpusavy visaip būdavo, bet į kailį neduodavo –  nei už lenkiškumą, nei už lietuviškumą, – tvirtina senukas. Žudymai prasidėjo karo metais, ypač karo pabaigoje. Bet čia jau visai kitas dalykas. Karo pabaigoje iš tiesų daug lietuvių buvo nužudyta Vilniaus krašte, užtekdavo lietuviškai pakalbėti ir to užtekdavo, kad atsisveikintum su šiuo pasauliu.(…)

Vaivara.lt