Kiekvienais metais per Vėlines lankausi Rasų kapinėse. Viena, kad ten palaidota mano močiutė, o antra – visada einu aplankyti žymiųjų lietuvių kapų ir uždegti jiems žvakelę. Šiemet – tas pats maršrutas: senelių, tėvų kapai ir paskutinis sustojimas – Rasos. Einant pas močiutę, reikia praeiti karių, žuvusių 1920-21metais kovose už Vilnių, kapus ir du paminklus: vieną lietuviams, kitą – lenkams. Vainikus čia padeda Lenkijos ambasada –  pastarosios garbei reikia pasakyti, kad visiškai vienodi vainikai stovi prie abiejų paminklų.

Šiemet prie lenkiško paminklo pūpsojo pompastiškas AWPL vainikas: su lenkiška dvispalve perjuostas impozantiško dydžio vainikas, matyt, buvo pergalės rinkimuose išraiška – maždaug, laimėjom tada, laimėsim ir dabar. Prie paminklo žuvusiems lietuviams susigūžę tupėjo du mažyčiai krepšeliai kukliais, vos įžiūrimais užrašais: vienas – nuo LRS pirmininkės, kitas- iš prezidentūros. Aišku, puokštės ar vainiko dydis nėra lemiamas veiksnys pagarbai išreikšti, bet visgi – tokiais krepšeliukais paprastai puošiami eiliniai Karveliškių kapai; iš valstybės vadovų už laisvę žuvusiems kariams tikėčiausi visgi kažkokių išskirtinesnių puokščių, su gerai perskaitomais užrašais. Dabar gi tenka beveik pritūpti, kad galėtum įskaityti tris ar keturis žodžius. Toliau skaityti Apie Vėlines ir patriotizmą →