Kiekvienais metais per Vėlines lankausi Rasų kapinėse. Viena, kad ten palaidota mano močiutė, o antra – visada einu aplankyti žymiųjų lietuvių kapų ir uždegti jiems žvakelę. Šiemet – tas pats maršrutas: senelių, tėvų kapai ir paskutinis sustojimas – Rasos. Einant pas močiutę, reikia praeiti karių, žuvusių 1920-21metais kovose už Vilnių, kapus ir du paminklus: vieną lietuviams, kitą – lenkams. Vainikus čia padeda Lenkijos ambasada – pastarosios garbei reikia pasakyti, kad visiškai vienodi vainikai stovi prie abiejų paminklų.
Šiemet prie lenkiško paminklo pūpsojo pompastiškas AWPL vainikas: su lenkiška dvispalve perjuostas impozantiško dydžio vainikas, matyt, buvo pergalės rinkimuose išraiška – maždaug, laimėjom tada, laimėsim ir dabar. Prie paminklo žuvusiems lietuviams susigūžę tupėjo du mažyčiai krepšeliai kukliais, vos įžiūrimais užrašais: vienas – nuo LRS pirmininkės, kitas- iš prezidentūros. Aišku, puokštės ar vainiko dydis nėra lemiamas veiksnys pagarbai išreikšti, bet visgi – tokiais krepšeliukais paprastai puošiami eiliniai Karveliškių kapai; iš valstybės vadovų už laisvę žuvusiems kariams tikėčiausi visgi kažkokių išskirtinesnių puokščių, su gerai perskaitomais užrašais. Dabar gi tenka beveik pritūpti, kad galėtum įskaityti tris ar keturis žodžius.
Senosiose Rasų kapinėse aplankom mamos krikštatėvį rašytoją Joną Marcinkevičių, pagerbiam Balį Sruogą ir tradiciškai einam prie J.Basanavičiaus kapo. Gal šiemet per anksti atvažiavom, bet žvakelių ant kapo ne per daugiausia. Pamenu, kai dar mokiausi vidurinėje, žvakės degdavosi ne tik ant kapo – pusė tako būdavo jomis nustatyta. Kadangi lenkai jau ir tais laikais būtinai degdavo žvakę prie Pilsudskio kapo, tai šiedu kapai būdavo labiausiai apšviesti kapai Rasose.
Šiemet kapinėse šeimininkavo lenkų jaunimas: keliasdešimt jaunuolių bėgiojo po Rasas su degančių žvakių padėklais ir stengėsi nepalikti nė vieno lenkiško kapo be žvakės. Su liūdesiu pagalvojau: o kur mūsų ereliai, tautinis jaunimas? Kodėl jų nėra, kodėl jie nenešioja žvakučių ant Vileišių, Čiurlionio, Sruogos, Borutos, Riomerio ir kitų mums brangių kapų? Dabar, kaip nebūtų liūdna pripažinti, tikrai darosi panašu, kad Vilnius – lenkų miestas, o Rasos – lenkų kapai. Ir čia ne tiek lenkų nuopelnas, kiek mūsų apsileidimas, mokame tik parėkauti ir špygomis pasibadyti, o štai ateiti per Vėlines ir pastatyti žvakučių ant lietuvių kapų – nėra kam. Tiek to patriotizmo, kai jo niekas nefilmuoja ir spauda nerašo.
Aišku, atsiras tvirtinančių, kad lenkų jaunimą kažkas suorganizavo, pripirko jiems žvakių ir nuvedė į kapus. Net jeigu ir taip ( kuo šiek tiek abejoju, nes tokie dalykai daromi iš pasišventimo, o ne dėl to, kad kažkas liepia tai daryti. Čia sovietmečiu galėjo moksleivius išrikiuoti ir grojant maršui nuvesti prie tarybinio kareivio kapo ar amžinosios ugnies), tai kur tokiu atveju yra mūsų mokytojai ir jaunimo organizacijų vadovai? Patriotizmo neįmanoma įvesti privaloma tvarka, jis turi užaugti – jeigu laiku pasėsi sėklą ir kantriai puoselėsi daigelį, kol jis virs vėtrų nepalaužiamu ąžuolu. Ir kodėl man atrodo, kad Lietuvoje daroma viskas, kad tokie ąžuolai niekada nebeužaugtų?