Mėnesinis archyvas: 2013 m. vasario mėn.

Pamąstymai tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga

Tarptautinę gimtosios kalbos dieną pasitinkame deramai – baigdami prilyginti lietuvių kalbos pamokas mokykloje fiziniam lavinimui ar darbams. Taip jau yra: baigiamasis abitūros egzaminas greitai bus lengvesnis negu kažkada aštuonmetės mokyklos egzaminas. Tai ir suprantama: vienos seniausių pasaulio kalbų mokėjimas nesukuria jokios pridėtinės vertės statistiniam darbams Airijoje besiruošiančiam lietuviui, nesuteikia Lietuvos politikui tokio žavesio kaip, pavyzdžiui, slaviškas akcentas,  o rašyba su nosinėmis ir paukščiukais visuotinais kompiuterizacijos ir išmaniųjų prietaisų laikais baigia virsti kelių mėgėjų hobiu.  Apskritai,  pastaruoju  metu lietuvių kalbos gramatika iš kalbotyros srities sparčiai slenka į politinių mokslų pusę, tad nereikėtų stebėtis, kad net institucijos, kurioms pavesta prižiūrėti ir rūpintis gimtosios kalbos kultūra, sklaida, matyt, negali nuspręsti, ar jie dar filologai ar jau politologai, todėl dažniausiai lietuvių kalbos padėtį stebi, o ne aktyviai ją taiso. Toliau skaityti Pamąstymai tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga

Apie Vasario 16-osios stebuklą

Yra keletas dalykų, kurie man visada kelia nuostabą. Kaskart kylančiame lėktuve pagalvoju – koks vis dėlto nuostabus žmogaus protas – pakelti šitokią  mašiną į orą! Be jokios pompastikos – žaviuosi lėktuvais  ir jų kūrėjais.

Ir taip pat kiekvieną vasario 16 aš negaliu atsistebėti, kaip bebaigiančiame nutautėti, nuskurusiame krašte iš kažkokių dieviškų gelmių prasimušė lietuviškos dvasios šaltinis, kai jau ne tik vardas, bet ir kalba buvo palaidota. Ir kaip šaltinis pamažu virsta upe, taip ir saujelė išsilavinusių pamiršto krašto vyrų sugebėjo sujudinti ir prikelti Tautą, kuri sukūrė naują valstybę – visom įmanom ir neįmanom priemonėm pasinaudodama. Aš galvoju apie savo senelius – vienas dar spėjo pabūti savanoriu 1918 – 1919 metais. Užsispyręs žemaitis – nemokėjo nei groti, nei tuo labiau natų skaityti. Bet patiko maršai ir nusprendė, kad gros. Ir grojo – net penkerius metus Panevėžio kažkokio pulko kariniame orkestre. Kitas senelis pradėjo nuo raštininko tarnybos Žasliuose, baigė mokytojų seminariją ir mokytojavo. Inteligentiškas, kuklus mažų miestelių mokyklų vedėjas, patriotas ir nuostabus žmogus. Tokie turbūt ir buvo tie lietuviai, kurie padarė stebuklą – sukūrė Lietuvą, ją apgynė, turbūt net negalvodami, kad daro žygdarbius. Jie taip norėjo ir taip nusprendė – Lietuva turi būti. Ir nuo tada ji yra – laisva, okupuota, vėl laisva – bet Lietuva. Toliau skaityti Apie Vasario 16-osios stebuklą