Tokie dalykai, kaip įvykiai Ukrainoje, dažnai visiškai pakeičia nusistovėjusias nuomones ar įvaizdžius. Tuo smagiau buvo sužinoti, kad Rusijos meno ir kultūros pasaulyje toli gražu ne visi pasidavė šovinistinei imperijos isterijai. Kaip visada, roko muzikantai labai greitai atsirinko, kas yra kas. Džiaugiuosi, kad seni roko vilkai: Andrejus Makarevičius, Jurijus Ševčiukas, Borisas Grebenščikovas ir kiti – išlaikė tikrąjį rokerių stilių ir pagarbą laisvės troškimui, nežiūrint žilstelėjusių plaukų ir ganėtinai pilnų (šiuo metu) piniginių.

,,Mes kreipiamės į mūsų bendrapiliečius: netikėkite oficialiąja propaganda ir neremkite karo! „Interesų gynimas“ – tik politinio žaidimo priedanga. Mes turime ukrainiečiams parodyti, kad Rusijoje yra ir kitokia nuomonė, ne tik valdžios propaganda, ir kitų argumentų, ne tik tankų,“ – tokią peticiją į Rusijos valdžią ir dviejų valstybių piliečius pasirašė, be kitų,  grupės ,,Mašina vremeni“ muzikantai A.Makarevičius ir A.Kutikovas. Savo ruožtu A.Makarevičius su dideliu apmaudu vertina rusų reakciją į Ukrainos okupaciją. ,,Tarybų valdžiai visada buvo nusišikti ant žmogaus – čia nėra nieko naujo. O štai kad mums patiems ant savęs nusišikti ir kad nieko mes neišmokome – tai siaubinga,“- rašo ,,Mašina vremeni“ lyderis.

Savo videokreipimąsi rusų roko legendos B.Grebenščikovas, J.Ševčiukas ir V.Butusovas pavadino ,,Už vieningą Ukrainą“, pabrėždami, kad karo temą eskaluoja Rusijos valdžia, o ne eiliniai rusai ir pavadino šį konfliktą ,,dideliu politiniu žaidimu“.

Rašytojai skilo. Dalis jų, žinomi dar nuo tarybinių laikų savo didžiarusiškomis pažiūromis, garbinantys ,,tvirtą ranką“ ir imperiją, vienareikšmiškai stojo V.Putino pusėn. ,,Gerbiamas Vladimirai Vladimirovičiau! Gerbiami Rusijos Federacijos federalinio susirinkimo nariai! Mes suprantame, kokią istorinės atsakomybės našta gulė ant jūsų pečių. Ir mes karštai palaikome jūsų sprendimą suteikti visokeriopą pagalbą ukrainiečių tautai, Krymo tautoms, siekiančioms taikaus ir kuriamojo gyvenimo“, – tokiais ir panašiais žodžiais pagarbino savo valdovus per 100 rusų rašytojų, tarp kurių randame J.Bondarevo, V.Rasputino, N.Drozdovo, V.Potanino ir kitų pavardes.

Netylėjo ir kiti, nemažiau (jeigu nedaugiau dabartinei kartai) žinomi rašytojai – L.Ulickaja, V.Jerofejevas ir kiti PEN klubo nariai. Jie priešingai – pasmerkė ne tik Rusijos vyriausybės veiksmus, bet ir pareiškė viešą pasipiktinimą Rusijos visuomenės informavimo priemonėmis, itin šališkai nušviečiančiomis įvykius Ukrainoje: „Rusijos vyriausybės pozicija mums atrodo ypač pavojinga, Rusijos PEN centras ne kartą sakė apie tai. Mes taip pat pasisakome prieš dezinformuojančią Rusijos visuomenės informavimo priemonių politiką bei neapykantos, agresijos kurstymą masinėje informacijoje.“

Savo pataikūniška pozicija nustebino ir kai kurie Rusijos kino režisieriai. Viktoras Merežko, žinomų tarybinių filmų ,,Giminės“, ,,Atleisk“, ,,Skrydis sapnuose ir tikrovėj“, ,,Vieniša moteris nori susipažinti“ autorius, pasipiktino savo kolegų pareiškimu dėl Ukrainos įvykių. Jo nuomone, Rusija, turi teisę elgtis taip, kaip ji dabar elgiasi: „ Rusija elgiasi taip, kaip privalo elgtis Rusija, gindama Ukrainoje savo šalies piliečius, kaip daro normali, civilizuota, galinga valstybė.“ Na, dėl civilizuotos ir normalios – čia jau skonio reikalas, aišku. Kaip ir garsiausio tarybinio serialo ,,Susitikimo vietos pakeisti negalima“ režisierius S.Govoruchinas, ne kartą nuosekliai gynęs TSRS ambicijas – tenka tik apgailestauti, kad tokie žmonės stojo reakcijos pusėn. Tačiau po tokių pareiškimų imi suprasti, kodėl Rusija yra tokia, kokia yra – juk su tokių režisierių, rašytojų kūryba išaugo ne viena karta… Ir dar artimesni  tampa latvių režisieriaus Viesturio Kairišo žodžiai, pasakyti atsiimant apdovanojimą Rygoje: „Ru­si­jo­je tik pa­vie­niai kul­tū­ros žmo­nės pa­smer­kė vals­ty­bės va­do­vo Vla­di­mi­ro Pu­ti­no ag­re­si­ją Ukrai­no­je. Tai šo­ki­ruo­ja, ta­čiau pa­aiš­ki­na­ma tuo, kad im­pe­ri­jo­je su­kur­ta val­džiai par­an­ki „pad­lai­žių kul­tū­ra.“ Visiškai pritariu latvio menininko nuomonei tik papildau:  šią ,,padlaižių kultūrą“ sukūrė ne dabartinė Rusija, o ilgametė tarybinė tradicija, kai vienu metu menininkai buvo griežtai cenzūruojami, kontroliuojami ir kartu – aprūpinami visomis eiliniam žmogui neprieinamomis gėrybėmis – erdvūs butai, užmiesčio vilos, automobiliai ir kelionės į užsienį. Su viena sąlyga – privalėjai talentingai tarnauti režimui. Ir jie, tie buvę (?) tarybiniai menininkai ištikimai tarnauja iki šiol.

Tad tuo smagiau, kad tarybiniais laikais maištavę rokeriai liko ištikimi tikriesiems roko muzikos principams: nepataikauja valdžiai, nepasiduoda imperinei isterijai ir, kaip senais laikais, pasisako už laisvę, necenzūruojamą žodį ir tikrą demokratiją.

vaivara.lt