Kiekvieną kartą savo kaime randu ką nors naujo ir įdomaus – gamta miesto žmogui nešykšti atradimų. Ir šįkart pasisekė: užėjau didžiules bebrų statybas, su šešiom ar aštuoniom užtvankom. Tiesą pasakius, pats bebras atrodė man visai mielas žvėrelis su savo kapliais, kol nepradėjo sodyboje prie tvenkinio retinti miškelio. Žiūrint į išvirtusias drebules, mano simpatijos akivaizdžiai ėmė mažėti. Tarsi to negana, bebrai nusprendė, kad vaikščioti per kelią nėra saugu ir nusprendė pasidaryti požeminę perėją – tarsi tai būtų ne kaimo laukų keliukas, o bent jau valstybinės reikšmės greitkelis. Spėjom pastebėti dar neįsmukę, tad šitą kūrybą nutraukėm tuoj pat: užvertėm rausiamą perėją akmenimis ir žvyru užpylėm. Kol kas važinėjam be nuotykių, kaimynai – taip pat.

Taigi, savaitgalį aptikom bebrų karalystę. Nedideliame pusiasalyje, gražioje vietoje – didžiulė piramidė. Tylu, ramu, iš vienos pusės vanduo ir šviečia saulė, o iš kitos – pavėsingas miškelis. Svajonė tiesiog!

Pusiasalį juosia nedidelis upelis, kuriame bebrai, kaip kokie žaliosios energijos maniakai, pristatė užtvankų. Ir ne šiaip patvenkė upelį, bet padarė kelių lygių kanalą, kuriame vanduo telkiasi keliais aukščiais, tarsi šliuzų sistema Didžiajame kanale. Ant kranto mėtosi didžiųjų statybų likučiai: nugraužti puikūs beržai ir kiti medžiai, iš žemės styro aštrūs strampai, ant kurių netyčia užlipus, visai skaudžiai gali pasismeigti pėdą. Bebrų darbštumas ir užsispyrimas – akivaizdūs: jie kimba netgi į storus ir kietus medžius, tokius kaip ąžuolas. Kaimynai sako, kad anksčiau bebrų tiek nebuvę, neva jie persikraustė iš kaimyninės Latvijos, kurioje jau nebesą ką ir graužti, tiek tų bebrų ten privisę. Sako, Latvijoje jau seniai leidžiama juos šaudyti, nes kitaip nebeįmanoma su jais susitvarkyti. Gal ir iš Latvijos, kas čia juos besugaudys. Bet darbuojasi jie tikrai įspūdingai: renčia užtvankas, nugraužia ištisas pamiškes, tas, kurios arčiau prie vandens. Sako, šiemet jie taip įsismagino, kad patvenkė ir vieškelį. Tačiau kelininkai greitai sutvarkė ir kol kas kelias pravažiuojamas ir sausas.

O dar kaimynai pasakojo, kad nugraužtų medžių miškininkai neleidžia niekam imti, nors patys nė nesiruošia jų nurankioti nuo pievų. Žmonės pyksta, ateina vasara, reiks pjauti žolę, o čia – apkramsnoti rąstigaliai mėtosi. Jeigu tai tiesa, tai išties keistenybės.

O mes savo miškelį nuo bebrų išgelbėjom labai paprastai: apvyniojom likusius medžius metaliniu tinklu. Bebrams tai visiškai nepatiko. Gal ir sugriovėm gamtos harmoniją, bet užtat medžius išsaugojom.

vaivara.lt